Linas Kojala. Naujojo JK premjero pirmasis tikslas – stabilizuoti politinę ir ekonominę situaciją

Prieš kelis mėnesius Rishi Sunakas buvo pirmininko rinkimus pralaimėjęs eilinis Konservatorių partijos narys, kurio tolesnė politinė karjera atrodė miglota. Šiandien jis tapo Jungtinės Karalystės ministru pirmininku.

Jis pakeis Liz Truss, kuri įeis į istoriją kaip trumpiausiai dirbusi vyriausybės vadovė. Iki šiol pagal šį kriterijų išsiskyrė George’as Canningas, dirbęs tik 119 dienų. Tiesa, tai nutiko dar XIX a. – ir jo pasitraukimą lėmė mirtis.

Truss rekordiškai greitai iššvaistė ir taip ribotą politinį kapitalą. Laimėjusi partijos vidinius rinkimus, ji išreiškė ketinimą įgyvendinti drastišką mokesčių sistemos reformą. Jos esmė – mokesčių pasiturintiesiems ir korporacijoms karpymai bei biudžeto įsipareigojimų augimas. Tiesa, nepasiūlant būdų, kaip užpildyti atsiversiančias dešimčių milijardų svaro sterlingų vertės spragas.

Finansų rinkos į tokį žingsnį sureagavo neigiamai. Valstybės obligacijų palūkanų norma šoko į viršų, svaro sterlingo kursas – žemyn. Išaugo kaštai tiems, kurie turi būsto paskolas. Truss dar bandė gelbėti padėtį atšaukdama dalį pasiūlymų bei keisdama ką tik savo pačios paskirtus kabineto narius. Visgi įsisiūbavusios karuselės sustabdyti nepavyko.

Premjerę palankiai vertinančiųjų teliko 9 proc., o opozicinė Leiboristų partija apklausose ėmė lenkti konservatorius 25-30 procentinių punktų. Tapo akivaizdu, kad politikės lyderystės etapas baigėsi.

Nebus lengva ir Sunakui. Energetikos krizė, finansinis chaosas, nesibaigiantys debatai dėl „Brexit“ įgyvendinimo žada sunkią žiemą. Ką jau kalbėti apie valdančiųjų konservatorių vidinį susiskaldymą – tebėra tų, kurie Sunaką laiko Johnsono vyriausybės griūties kaltininku.

Visgi yra pagrindo manyti, kad bent jau užsienio politikoje Jungtinė Karalystė staigių viražų išvengs. Tai ypač aktualu Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste.

Pirma, dėl to yra stiprus sutarimas valdančiųjų konservatorių gretose. Nepanašu, kad reikšmingai prieštarautų ir opozicijoje esantys Leiboristai. Tad Ukrainos tema nėra politiškai skaldanti.

Antra, parama Ukrainai tvirta ir Jungtinės Karalystės visuomenėje. Pavyzdžiui, nauji tyrimai rodo, kad 73 proc. britų ir toliau remia sankcijas Kremliui, o sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai palaiko apie pusė apklaustųjų.

Trečia, šalies politinėje sistemoje didelį vaidmenį atlieka karjeros tarnautojai. Kitaip tariant, keičiantis vyriausybės vadovams tūkstančiai pareigūnų lieka pozicijose ir toliau koordinuoja tuos pačius klausimus. Tai sumažina galimų pokyčių mastą.

Žinoma, sunku paneigti, kad chaotiška ekonominė situacija, politinis nestabilumas, augantys pragyvenimo kaštai prioritetų sąraše paramos Ukrainai klausimą gali stumtelėti žemyn. Tad įgyvendinti naujas ir ambicingas idėjas bus sunkiau.

Be to, pats Sunakas apie paramą Ukrainai kalba rečiau, nei, pavyzdžiui, Truss. Nuogąstauta, kad dėl to jo vadovaujama vyriausybė būtų mažiau linkusi padėti Ukrainai.

Visgi liepos mėnesį, varžydamasis dėl partijos pirmininko nominacijos, dienraščiui „The Sun” jis tikino būsiąs principingas.

Pavyzdžiui, Ukrainos pergalę kare jis lygino su „mūsų laisvės išsaugojimu“, teigė, kad svarbu ne tik stabdyti Rusijos veržimąsi, tačiau remti Ukrainos pastangas išstumti okupacines pajėgas bei vėlesnį šalies atstatymą. Be to, žadėjo kovoti su rusų oligarchais Londone, konfiskuojant jų turtą bei panaudojant gautas lėšas ginkluotės ukrainiečiams tiekimui.

Galiausiai parama Ukrainai taip pat priklauso ne tik nuo lyderių retorikos ir elgesio, bet ir nuo Jungtinės Karalystės vyriausybės efektyvumo. Kitaip tariant, politinių krizių bei nepasitikėjimo kamuojamos vyriausybės, net ir turėdamos geras intencijas, gali būti mažiau efektyvios priimant praktiškus sprendimus. Tad Sunako pirmasis tikslas – stabilizuoti politinę ir ekonominę situaciją – taip pat reikšmingas ir Ukrainai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.