Linas Kojala. Nenori radikalizmo? Persvarstyk, kaip funkcionuoja ekonomika

Užbėgti už akių radikalių kairiųjų politinių jėgų stiprėjimui.

Tokį tikslą, atrodo, sau kelia šią savaitę vykstančio prestižinio Davoso Pasaulio ekonomikos forumo dalyviai. Išgąsdinti JAV prezidento posto siekiančių Bernie Sanderso ir Elisabeth Warren siūlymų, ir dar nepamiršę Jeremy Corbyno (galiausiai fiasko pasibaigusio) žygio į Jungtinės Karalystės premjero postą, didžiojo verslo atstovai kalba apie būtinybę reformuoti kapitalizmą. Antraip pokyčius realybe pavers rinkėjai.

Pagrindo tokiems svarstymams netrūksta. Pavyzdžiui, demokratiniu socialistu save tituluojantis Sandersas yra tarp favoritų laimėti Demokratų partijos nominaciją ir lapkričio mėnesį varžytis su Donaldu Trumpu.

Populiarumą jam užtikrina skambūs pažadai esmingai transformuoti JAV ekonominę sistemą: padidinti mokesčius turtingiesiems, panaikinti studentams ilgamete našta tampančias paskolas už mokslą, užtikrinti nemokamas medicinos paslaugas, perkelti valstybės prioritetines išlaidas iš gynybos ir nacionalinio saugumo į kovą su klimato kaita, federaliniu lygmeniu legalizuoti marihuaną.

Tai kainuotų brangiai; skaičiuojama, kad vien sveikatos apsaugos sistemos pokyčiai, siūlomi politiko, per dešimtmetį biudžetui atsieitų per 33 trilijonus JAV dolerių. Bet rinkėjų galimas valstybės skolos augimas negąsdina. Ir nors pačiam Sandersui 78-eri, jis yra būtent jauniausios JAV rinkėjų kategorijos (18–29 m.) numylėtinis. Demokratų partijos pirminiuose rinkimuose jį kaip priimtiną kandidatą įvardija per 70 proc. šios amžiaus grupės atstovų.

Užimti prezidento postą senatoriui, žinoma, nebus lengva; o ir tapęs Baltųjų Rūmų šeimininku daugelį idėjų jis turėtų persvarstyti su kitais galios žaidėjais (Kongresu, biurokratija, įtakos grupėmis ir pan.). Tačiau įgytas populiarumas ir siunčiama žinia yra vertinami rimtai.

Kritiškas požiūris į kapitalistinės ekonomikos funkcionavimą nėra tik politikų retorinis kūrinys; tad ir neigti ydas nėra prasmės. Davoso forumo organizatorius Klausas Schwabas savo įžanginiame tekste pažymi, kad nuo 1980 metų 90 proc. amerikiečių pajamos, įvertinant infliaciją, iš esmės neaugo; tuo metu 0,01 proc. turtingiausiųjų pajamos per tą patį laiką ūgtelėjo net penkiskart.

Be to, jei septintajame dešimtmetyje didžiųjų įmonių vadovų algos viršydavo darbuotojų vidutiniškai dvidešimt kartų, tai šiuo metu skirtis yra pasiekusi 287 kartus. Panašios tendencijos pastebimos ir kitose labiausiai išsivysčiusiose šalyse.

Su tokiomis išvadomis sutinka, tiesa, ne visi. „The Economist“ neseniai publikuota apžvalga kvestionavo, ar tikrai vidurinės klasės amerikiečių realiosios pajamos beveik neauga nuo pat aštunto dešimtmečio. Nors kai kurie tyrimai išties fiksuoja kuklų pajamų medianos didėjimą (8 proc.), tačiau kitos akademinės studijos skelbia apie kur kas ženklesnius, 50 proc. siekiančius, šuolius. Tokią skirtį sąlygoja nevienoda tyrimų metodologija, atskirų veiksnių poveikio vertinimas. Visgi milžiniškos rezultatų „žirklės“ reiškia ir drastiškai skirtingas išvadas apie tai, kaip funkcionuoja ekonomika – nuo visiškos stagnacijos iki racionalaus augimo.

Tiesa, gąsdinimai apie socializmo baubą, grasinantį nušluoti JAV politinę sistemą, taip pat yra perdėti. Atlikta daugybė studijų, aiškinančių, kodėl šioje šalyje radikalios kairiosios idėjos apskritai sunkiai skinasi kelią; tą sąlygoja valstybės formavimosi ištakos (egalitarizmas, liberalaus rinkos ekonomikos skatinimas), visuomenės sankloda (menkos asociacijos su Europoje gilias šaknis turinčia klasine sistema), bendras aukštas ekonominio išsivystymo lygis.

Juo labiau, kad ir naujausiuose tyrimuose deklaruojamas esą sparčiai augantis amerikiečių prielankumas socializmui dažnai iškreipia kur kas kompleksiškesnį vaizdą; pavyzdžiui, 57 proc. į kairę linkstančios Demokratų partijos rėmėjų vasarą atliktame tyrime teigė pozityviai žvelgiantys į socialistinę sistemą, ir tik 47 proc. tą patį pasakė apie kapitalizmą.

Bet nagrinėjant, koks turinys suteikiamas socializmo apibrėžimui, paaiškėja, kad tai dažniausiai asocijuojama su valstybės remiama sveikatos apsaugos sistema bei galimybėmis įgyti aukštąjį išsilavinimą; palaikymas drastiškai didesniam valstybės vaidmeniui ekonomikoje yra kur kas menkesnis.

Be to, konstruktyvios diskusijos neturėtų užgožti ideologinės klišės. Pavyzdžiui, siūlymai didinti BVP dalį, perskirstomą per federalinį biudžetą, vargiai sietini su socializmu; tai „žaidimas“ kapitalizmo rėmuose. Tokios diskusijos vyksta ne tik JAV, bet ir Lietuvoje; tai viena esminių šalies vadovo deklaruojamo siekio kurti gerovės valstybę sudedamųjų dalių.

Tad verslininkai globaliu mastu bando užbėgti už akių kylančiam visuomenės nepasitenkinimui. Schwabas siūlo užtikrinti, kad kompanijos savo veiklą vertintų ne tik per pelno prizmę, bet ir atsižvelgtų į tai, kokia dalis išleidžiama atlyginimams, mokesčiams, kovai su visuomenei aktualiomis problemomis, tokiomis kaip klimato kaita. Panašūs indikatoriai turėtų būti ir metinių ataskaitų sudedamoji dalis, kuri keistų požiūrį į tai, kas yra įmonių veiklos prioritetas. Kitaip tariant, dera rūpintis ne tik akcininkų interesais, bet ir prisidėti prie bendruomenės gerovės.

Skeptikai suskubs teigti, jog tai tėra bandymas „išsaugoti veidą“ – praktiški pokyčiai vien nuo diskusijų neįvyks. Kita vertus, pradedamas formuoti naratyvas ir keliami probleminiai klausimai, kurie atliepia milijonų žmonių skirtinguose Vakarų pasaulio dalyse nerimą. Tai, ko gero, ženklas, kad mokomasi iš praeities klaidų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.