Linas Kojala. (Ne)pamiršta Ukraina

Neseniai paminėtos septintosios Maidano protestų pradžios metinės yra proga prisiminti, kokia svarbi visai Europai yra Ukraina.

Nors tarptautinio dėmesio Ukraina sulaukia mažiau, situacija ten išlieka sunki. Ukrainiečiai toliau ginasi nuo priešiškos agresijos Donbase – karas, vien oficialiais duomenimis, nusinešė jau per 13 tūkst. gyvybių. Krymas, nors ir visuotinai pripažįstamas neteisėtai aneksuotu, tebėra Rusijos rankose. Ukraina iš viso nekontroliuoja beveik dešimtadalio savo teritorijos, ir artimiausiu metu prošvaisčių tikėtis sunku.

Visgi nuo šimtatūkstantinių protestų Kijevo centre iki dabar įvyko daug pozityvių pasikeitimų. Bene svarbiausias iš jų – pačių ukrainiečių savivokos lūžis. Iki Maidano darytos apklausos rodė piliečių neapsisprendimą, kokia kryptimi valstybei reikėtų žengti – Rytų su Rusija ar Vakarų su Europa. Šių dienų duomenys rodo dramatišką pokytį: beveik pusė Ukrainos gyventojų remia narystę Europos Sąjungoje, o su Rusija šlietis norėtų jau tik kas dešimtas.

Be to, praėjusiais metais pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo daugiau ukrainiečių skaitė knygas savo kalba, o ne rusiškai. Tad nors Kremlius tebeturi svertų, atsukti laiko atgal į auksinius Rusijos ir Ukrainos santykių laikus tikrai nebepavyks.

Visgi bene svarbiausia kova vyksta net ne su priešu iš išorės, o valstybės viduje. Ukrainos gyventojai jau seniai esmine problema įvardija nežabotą korupciją, kuri ne tik stabdo ekonomikos augimą, bet ir skatina nusivylimą valstybe. Tarptautiniai tyrimai pagrindžia, kad korupcijos mastai Ukrainoje yra bene didžiausi Europoje.

Problemą bandoma spręsti – įsteigti specialūs kovos su korupcija biurai, teismai, aktyviai veikia pilietinė visuomenė, – tačiau progresas lėtas. Juo labiau, kad vis iškyla naujų kliūčių: štai Ukrainos Konstitucinis teismas neseniai kontraversiškai atšaukė įpareigojimą valdininkams teikti viešas elektronines deklaracijas. Dėl to prezidentas Volodimyras Zelenskis paskelbė teismui atvirą karą, bet daugybės oligarchinių interesų persipynimas žada klampų procesą.

Nors tokių pavyzdžių nestinga, neverta prarasti optimizmo. Ukraina per keletą metų padarė tiek, kiek nebuvo nuveikusi per pirmus du nepriklausomybės dešimtmečius. Maidano dvasia sukūrė greitų rezultatų lūkestį, bet esminės reformos neįvyksta pernakt. Svarbiausia, jog ukrainiečiai šiandien nebeatrodo abejojantys tuo, kokiu keliu reikia žengti. Net ir klysdami, jie po truputį juda teisinga kryptimi.

Svarų vaidmenį atlieka ir Lietuva. Naujas tyrimas, kuriame apklausti Ukrainos ekspertai, rodo, kad Lietuva yra laikoma draugiškiausia užsienio valstybe – lenkiama net Kanada, JAV ir Lenkija. Be to, šiemet mūsų šalyje turėtų vykti tarptautinė Ukrainos reformų konferencija, kuri sieks suteikti dar vieną postūmį pokyčiams.

Žinoma, namų darbų už ukrainiečius niekas kitas nepadarys, tačiau Lietuva, kartu su dar keliomis valstybėmis, gali prisidėti prie sėkmės. Turėtume tą ir toliau matyti kaip kertinį prioritetą – juk Lietuvą ir Ukrainą istoriškai vienija šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę!“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.