Linas Kojala. Net ir atitraukti kariai karo prieš Ukrainą nepabaigtų

Kremlius paskelbė, kad planuoja atitraukti dešimtis tūkstančių karių nuo pasienio su Ukraina. Esą išsikelti tikslai buvo pasiekti ir nebėra reikalo tolesniems veiksmams.

Visas pasaulis kiek lengviau atsikvėpė – pastarosiomis dienomis tvyrojusi įtampa dėl galimo atviro karo kiek atslūgo. Nepanašu, kad artimiausiu metu Rusija bandys jėga atplėšti dar daugiau Ukrainos teritorijos.

Ir visgi ši žinia neturėtų sudaryti iliuzijų. Padėtis Ukrainoje, net jei deeskalacija iš tikrųjų įvyks, nepasikeitė. Apie septyni procentai šios šalies teritorijos tebėra okupuota. Ukrainos Vyriausybės teigimu, Rusijos karių tebėra ir pačiame Donbase. Ką jau kalbėti apie nuolatinius susirėmimus – vien šiemet žuvo kelios dešimtys karių, ir šie agresijos protrūkiai reguliariai kartojasi nuo pat 2014-ųjų.

Tad pastarųjų dienų eskalacija nebuvo savaime naujiena – taip, karių skaičius buvo rekordinis, ir tai savaime padidino riziką. Tačiau faktiškai konfliktinė situacija tęsiasi. Nėra priežasčių manyti, kad grėsmė negalėtų pasikartoti, ir tam prireiktų vos kelių dienų karinės mobilizacijos.

Spaudimą padidinusi Rusija galėjo siekti kelių tikslų. Visų pirma, buvo išbandyta Vakarų reakcija – net ir pandemijos metu Ukraina sulaukė tvirto užtarimo, ir tai savaime reikšminga. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų Senatas kaip tik paragino skirti papildomus kelis šimtus milijonų dolerių Ukrainos gynybiniams pajėgumams stiprinti. Antra, buvo pademonstruota, jog didelės investicijos į Rusijos kariuomenę išties padidino jos potencialą, ypatingai – gebėjimą greitai mobilizuotis ir pakeisti dislokacijos vietą.

Trečia, buvo šiek tiek nukreiptas dėmesys nuo kitų bėdų. Metiniame pranešime šią savaitę Vladimiras Putinas didžiąją laiko dalį kalbėjo apie pandemijos iššūkius, buksuojančią ekonomiką, bėdų patiriančią socialinės apsaugos sistemą. Jis pripažino, kad šalies demografinė situacija – liūdna.

Ir „Levada“ atliekamos apklausos nuosekliai rodo, kad didesnė dalis Rusijos gyventojų nėra patenkinti, kaip pasikeitė jų gerovė per Putino valdymo metus. Tai nestebina, mat realiosios gyventojų pajamos nuosekliai krenta jau septynerius metus. Bet tuo pačiu Rusijos gyventojai palankiai vertina Kremliaus veiksmus geopolitinėje arenoje. Krymo aneksija yra aukščiausias to taškas. Tad ne veltui bandoma pabrėžti pergales būtent šioje srityje.

Bet atsieti užsienio politikos nuo ekonomikos neįmanoma. Pavyzdžiui, vien šiemet, anot Rusijos analitikų, Krymo išlaikymas Kremliaus biudžetui kainuos apie pusantro milijardo dolerių. Karo nuniokotas Donbasas atsieina dar apie porą milijardų per metus. Ką jau kalbėti apie Padnestrę, Kalnų Karabachą, Siriją ir kitus geopolitinius karštuosius taškus. Be to, vien oficialioji biudžeto dalis, skiriama gynybai, siekia apie 4 proc. nuo bendrojo vidaus produkto – bene dvigubai daugiau, nei NATO valstybių vidurkis.

Tad Rusija turi pasirinkti, ir kol kas renkasi geopolitinius nuotykius, o ne šalies gerovės stiprinimą.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.