Linas Kojala. „Nord Stream 2” dujotiekio epopėja tęsiasi

Devyniasdešimt procentų. Maždaug tiek dujotiekio, pavadinto Šiaurės srove, arba „Nord Stream 2“, jau yra nutiesta. Nepaisant to, beveik 10 mlrd. eurų vertės projektas kursto aistras.

Baltijos jūroje tiesiamo dujotiekio tikslas yra daugiau nei 1200 kilometrų ilgio vamzdžiu sujungti Rusiją ir Vokietiją. Tai esą padėtų užtikrinti konkurencingą šio svarbaus energetinio ištekliaus kainą.

Nors Berlynas ir Kremlius kartoja, kad projektas yra komercinis, sunku nepastebėti geopolitinių aspektų. Visų pirma, dujotiekis iš esmės apeina Lenkiją ir Baltijos šalis, kurios prisiima dalį ekologinių ir politinių rizikų, tačiau nesąlygoja projekto eigos. Be to, šiuo metu apie 40 proc. Europos Sąjungos iš Rusijos importuojamų dujų atkeliauja tranzitu per Ukrainą. Kai bus pabaigtas „Nord Stream 2“, ši dalis ženkliai sumažės. Tai reiškia, jog Ukrainos biudžetas neteks pajamų, o alternatyvus kelius į Europos rinką sukūrusi Rusija įgis daugiau svertų Ukrainos atžvilgiu.

Galiausiai dilemų kelia faktas, kad Vokietija įgyvendina projektą su Rusija, kurios veiksmai Vakarų atžvilgiu jau ilgą laiką yra atvirai priešiški.

Todėl dujotiekio kritikų netrūksta. Ir jie ne tik Europoje. Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat oponuoja ir kalba apie dar vieną Kremliaus įrankį didinti įtaką Europoje. Be to, amerikiečiai tikisi artimiausioje ateityje eksportuoti į Senąjį žemyną amerikietiškas dujas, išgaunamas iš skalūnų. Taigi, Rusija yra ir komercinis konkurentas. Tai lemia, kad Vašingtono politikai svarsto apie sankcijas, kurios gali tiesiogiai paliesti ir Vokietiją. Vokiečiai atkerta, kad tokie amerikiečių veiksmai būtų netoleruotini. Bet vien kalbos apie galimą Jungtinių Valstijų ekonominį spaudimą verčia kai kurias projekte dalyvaujančias Vakarų įmones stabdyti savo dalyvavimą.

Nors dujotiekis beveik baigtas, jo ateitis vis dar kelia klaustukų. Ypatingai po to, kai Vokietijos gydytojai patvirtino Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno nuodijimo faktą. Vokietija palaiko būtinybę ištirti visas aplinkybes. Galimai – ir nubausti oponentų netoleruojančius Rusijos lyderius. Atrodytų, „Nord Stream 2“ suspendavimas galėtų būti viena iš sankcijų. Tačiau kanclerė Angela Merkel patikino, kad spaudimo priemonės nebus siejamos su dujotiekiu.

Ši situacija atskleidžia Vokietijos užsienio politikos įvairialypiškumą. Viena vertus, Vokietija yra pagrindinis Rusijai taikomų sankcijų už agresiją Ukrainoje variklis, be kurio Europos Sąjunga vieningos politikos šiuo klausimu neturėtų. Kita vertus, ekonominiai projektai su Rusija vystomi, nes jų reikia ne tiek politikams, kiek milžiniškai ir įtakingai šalies pramonei.

Visgi pabėgti nuo realybės negali net didžiausi pragmatikai. Jürgenas Hardtas, Vokietijos valdančiųjų Krikščionių demokratų (CDU) atstovas užsienio politikai ir Merkel bendražygis, praėjusią savaitę atvirai teigė, kad „Nord Stream 2“ buvo klaida, dėl kurios Vokietija sugadino savo reputaciją, ypatingai Lenkijos ir Baltijos valstybių akyse. Tiesa, čia pat pridūrė, jog atsitraukti nuo projekto jau per vėlu, tad jis turėtų būti užbaigtas.

Ar Šiaurės srovė taps realybe, ar užstrigs, sužinosime netolimoje ateityje. Bet šis atvejis įrodo, kad Europos užsienio politiką skaldančių veiksnių netrūksta.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako