Linas Kojala. „Nord Stream 2“ nėra atsitiktinumas

„Išdavystė“. Tokia antrašte situaciją įvertino Ukrainos dienraštis „Kyiv Post“. Reakcija į JAV ir Vokietijos susitarimą dėl „Nord Stream 2“ (NS2) tik patvirtino, kad projektas į istoriją įeis kaip skaldantis Vakarų valstybes. O kartu atitinkantis Kremliaus siekius.

Tą pabrėžia ne tik ukrainiečiai. Anot Europos Komisijos atstovo, „dujotiekis neatitinka bendrų Europos interesų“. Baltijos šalys įvardija tai „klaida“. Lenkija bendrai su ukrainiečiais tvirtina, kad susitarimas neįvertina grėsmių, kylančių dėl Rusijos elgesio.

Nepaisant to, Berlyne NS2 turėjo užnugarį. Kanclerė Angela Merkel didelio entuziazmo nerodė, bet ir nestabdė. Priešingai nei jos pirmtakas, buvęs kancleris Gerhardas Schröderis, kuris, palikęs politiką, iškart tapo gerai apmokamu Rusijos interesų šaukliu. Ne veltui analitikė Anna Kuchenbecker dujotiekį vadina „ypatingos Putino ir Schröderio draugystės vaisiumi“. Galiausiai dujos už prieinamą kainą šaliai, kuri ne taip seniai atsisakė branduolinės energetikos, yra komfortabili perspektyva.

Dėl to Europa, viena vertus, kritikuodama Kremlių dėl agresyvios užsienio politikos, šio projekto dėka taps labiau priklausoma nuo rusiškų dujų. Net ir mažėjant bendrai paklausai, Vokietija praėjusiais metais 55 proc. dujų įsigijo iš Rusijos. Atsižvelgiant į tai, jog kovoje su klimato kaita alternatyvių dujų tiekėjų skaičius mąžta, Rusijos svoris išliks didelis.

Didžiausia pralaimėtoja dėl dujotiekio bus Ukraina. Ši šalis ne tik rizikuoja prarasti dujų į Europą tranzito pajamas, kasmet siekiančias iki 2 mlrd. dolerių, bet ir taps dar pažeidžiamesne Rusijos spaudimui. Atsižvelgiant į aneksuotą Krymą ir tebesitęsiančią agresiją Donbase, tai – rimtas geopolitinis smūgis. Ir dėl potencialiai prarastų pajamų, ir nuviliančių NS2 įgyvendinimo principų, Ukrainos euroatlantinės integracijos perspektyvos dėl to nukentės.

Nors JAV ir Vokietijos susitarimo tikslas bent iš dalies atliepti Ukrainos nuogąstavimus, šio tikslo valstybės nepasiekė. Įsipareigojimai steigti fondą, kuris padėtų Ukrainai siekti žalesnės energetikos, bei planuojamos kelių šimtų milijonų dolerių investicijos nuostolių neatlieps. Pažadai neleisti Rusijai naudoti energetikos kaip geopolitinio ginklo ir reaguoti į tokius veiksmus plečiant sankcijas skamba principingai, bet neturi aiškaus įgyvendinimo mechanizmo. Kremlius jau atkirto, jog energetikos kaip ginklo niekada nenaudojo. Kitaip tariant, kaštai dėl NS2 bus realūs ir apčiuopiami, o kompensacija – miglota. Juolab, kad derybose pati Ukraina tiesiogiai nedalyvavo.

JAV ilgą laiką priešinosi NS2, tačiau pakeitė poziciją. Sankcijos, kurios galėjo pristabdyti beveik pabaigto dujotiekio tiesimą, nebebus plečiamos. Bent jau taip nutarė prezidentas Joe Bidenas, dėl to iškart susilaukęs kritikos iš gausaus būrio NS2 nepritariančių Kongreso narių (kitaip tariant, Bidenui dar teks atlaikyti bandymus Vašingtone sukliudyti šio žingsnio įgyvendinimui). Bideno laikysena nėra neracionali. Akivaizdu, kad Vašingtone geri santykiai su Vokietija yra kur kas svarbesnis prioritetas nei NS2. Ypač dabar, kai 98 proc. dujotiekio jau pabaigta tiesti, ir sankcijos nebūtinai pasiektų galutinį tikslą.

JAV kur kas reikšmingiau pabandyti sutelkti sąjungininkus tam, kad būtų atliepiama esminė ilgalaikė geopolitinė grėsmė – auganti Kinijos galia. Jei tai reiškia, jog teks skirti mažiau resursų Vidurio rytų regionui (su tuo susijęs karių atitraukimas iš Afganistano) ar panašiems į NS2 projektams, amerikiečiai traktuos tai kaip objektyvias tarptautinės politikos aplinkybes. JAV puikiai supranta, kad privalo atsirinkti prioritetus. Juk politiniai, finansiniai, kariniai, technologiniai, ekspertiniai ir laiko ištekliai yra riboti.

Tad svarbu ne tik tai, kaip seksis įgyvendinti susitarimo nuostatas, susijusias su Ukraina. Aktualu, kokioje atmosferoje vyks rugpjūčio pabaigoje planuojamas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizitas į Baltuosius rūmus, kurio metu netrūks nepatogių klausimų iš abiejų pusių (pats faktas, kad Zelenskis bus vienas pirmųjų prezidentų, kurį priims Bidenas, rodo, jog Ukrainos tema nėra vien paraštėse). Neatmestina, kad iki tol Kijevas sulauks papildomų paskatų.

Bet ne mažiau reikšminga, ką gerokai palankesnė dvišalių JAV ir Vokietijos santykių perspektyva reikš Berlyno laikysenai 5G, prekybinių santykių su Kinija ir kitais klausimais. Iki šiol Vokietija buvo viena iš tų, kuri kritikuodavo Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidimų, bet neleisdavo pamiršti, kad Kinija jau yra svarbiausia šios valstybės prekybinė partnerė. Gali būti, jog konsensusas dėl NS2 aprėps ir glaudesnį bendradarbiavimą šioje srityje (nors karjerą baigiančios Merkel galimybės tą tiesiogiai paveikti bus ribotos – Vokietijoje po rugsėjo rinkimų įvyks vidaus politikos „perkrovimas“).

NS2 liks dėme Vokietijos politikoje Rusijos atžvilgiu, kuri po agresijos Ukrainoje pradžios tapo kur kas principingesne nei anksčiau. Kartu šis projektas iliustruoja kintantį globalių interesų ir prioritetų balansą. Tai – ne atsitiktinumas.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.