Linas Kojala. Pakantumo dorybė

„Laikraščiai kiekvieną dieną dar nepylė ant žmogaus neapykantos – šalies šaliai, tautos tautai, šeimos šeimai, neapykanta dar neskyrė žmogaus nuo žmogaus, tautos nuo tautos; bandos ir masės jausmas dar neviešpatavo viešajame gyvenime taip atgarsiai kaip dabar; asmeninio elgesio laisvė laikyta – dabar tai sunkiai beįsivaizduojama – savaime suprantama; pakantumas, ne taip kaip šiandien, nelaikytas minkštabūdiškumu ir gležnumu, o aukštintas kaip etinė jėga. Mat šimtmetis, kuriame aš gimiau ir užaugau, buvo ne aistros amžius.“

Eruditas Stefanas Zweigas sentimentaliai apibūdino XIX ir XX a. sankirtą, pasaulį, kuris dingo užmaršty. Kažin, ar jis buvo toks idiliškas, bet užleido vietą vargiai geresniam – nužymėtam net dviem pasauliniais karais ir totalitarizmu. Pastarųjų sistemų griūties eruditas taip ir nesulaukė.

Nors Zweigo aprašomas kontekstas – šimtmečio senumo, jame atpažįstami bruožai pritaikomi ir šiandienai. Lygiai taip, kaip aktualumo nepraranda Šekspyro dramų veikėjai, taip ir Zweigas įrodo, jog didžioji dalis socialinių dilemų net ir bėgant amžiams išlieka stebėtinai panašios. Keičiasi aplinka ir įrankiai, bet ne prasmės motyvai.

Turbūt nesunkiai rastume argumentų pagrįsti, jog ir dabartis nėra tas tarpsnis, kuriame dominuotų šaltas protas ir pakantumas. O ir paskatos yra elgtis priešingai.

Prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad socialiniame tinkle „Twitter“ parašyta žinutė, sudaryta iš emocingų žodžių, yra pasidalijama penktadaliu dažniau nei nuosaikus turinys. Pilki kasdienybės atspalviai yra pernelyg nuobodūs; tokiems apibūdinti reikia skirtingus požiūrio taškus aprėpiančių, dažnai tiesmukų atsakymų nepateikiančių svarstymų. Šis turinys savo esybe yra priešingas tam, kuris patraukia akį.

Todėl dėmesio siekiantys vartotojai skatinami pamiršti, kad pasaulis tik labai retais atvejais yra juodas ar baltas. Emocija – ar Zweigo aprašyta „aistra“ – reikalauja perdėm supaprastinto oponento pateikimo, savotiškos karikatūros, kurios vaizdinys priverčia sparčiau plakti širdį, bet ne veikti protą. Turint tokią viešosios erdvės „valiutą“ susiaurėja terpė konsensusui. Net jei faktiškai kelių diskusijos dalyvių nuostatos nebūtų smarkiai nutolusios viena nuo kitos, emocijomis grįsta pokalbio eiga juos nukreiptų į skirtingas „bokso ringo“ puses.

Tai kelia didelį iššūkį demokratijai. Sistemai, kurios pamatas – susitarimo paieška, sunku manevruoti vien emocijų liūne.

Neišbrendant iš jo, siaurėja bendra viešoji erdvė ir kuriamos paskatos užsidaryti į izoliuotus informacijos kambarius. Todėl net gyvendami greta žmonės gali matyti diametraliai skirtingą pasaulėvaizdį. Krizinės situacijos, tokios kaip pandemija ir vakcinavimo procesas, tą atskleidžia. Kelių dešimčių kilometrų atstumas virsta mentalinių lūžių ribomis.

Kenčia ir mokslas. Tai – geriausias, nors ir ne tobulas, žmonijos išvystytas metodas pažinti pasaulį, tačiau jam vis dažniau tenka kautis „bokso ringe“ su sąmokslo teorijomis. Tokiomis, kurioms keliami minimalūs reikalavimai: tereikia ne iki galo atsakyto klausimo; įsitikinimo, kad viskas nėra taip, kaip atrodo; ir stipraus įvaizdžio apie neregėto blogio kabalą, kuri dar ir stebėtinai tobulai organizuota savo tikslams pasiekti. Mokslo progresui būtina nuolatinė abejonė savimi niekuomet neprilygs nepajudinam oponento įsitikinimui teisumu.

Bet nepadeda ir sąmokslo teorijoms prijaučiančiųjų suprimityvintas ir kepurėlių iš folijos stereotipas. Juk, kaip primena Robas Brothertonas, laikas nuo laiko viena ar kita sąmokslo teorija gali patikėti kiekvienas iš mūsų.

Tendenciją iliustratyviai matome ir politikoje. Štai Jungtinėse Valstijose partiniai rinkimai vis dažniau tampa paskata iškilti būtent garsiausiai, emocingiausiai, aštriausiai (bet nebūtinai pagrįsčiausiai) kalbantiems kandidatams. Jei yra paklausa, atsiras ir pasiūla – juk ir pačiuose rinkimuose aktyviausiai dalyvauja labiausiai angažuotos elektorato grupės.

Tad norint iškilti, reikia atliepti aistringųjų interesą, antraip nei dėmesio, nei balsų nebus. Paradoksalu, bet didelė amerikiečių dėl to atsiduria tarp dviejų girnų – abiejų partijų iškeltų kandidatų, kurių nei vienas neatliepia jų lūkesčių. Naujausia apklausa rodo, kad net 71 proc. amerikiečių nori, kad Demokratų ir Respublikonų partijos dirbtų kartu spręsdamos problemas, o ne vien veltųsi į tarpusavio politines kovas.

Toks rinkėjų lūkestis atsimuša į sieną, mat politiko oponentui ištiesta ranka iškart atsiduria aistrų ir nepamatuotos kritikos apsuptyje, o tą padaręs asmuo – už artimiausių rinkimų borto. Ne veltui esminiai balsavimai, įskaitant ir dėl ekonomikos gelbėjimo paketo, skelia JAV politikus į dvi tobulai partijų narystę atspindinčias dalis.

Dažnai sakoma, kad šiandien pasaulyje stokojame lyderystės. Vargu, ar jos artimiausiu metu atsiras daugiau. Bet stokojame ir pakantumo – gal net minkštabūdiškumo, gerąja to žodžio prasme.

Stebėtina, kiek bėdų padėtų išspręsti vien ryžtas pagarbiau žvelgti vienas į kitą. Kaip rašė Zweigas, „tas, kuris visuotinio entuziazmo laikais niekinamas kaip silpnas, baikštus žmogus, pralaimėjimo valandą dažniausiai būna vienintelis, kuris tą pralaimėjimą ne tik pakelia, bet ir įveikia.“

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.