Linas Kojala. Svarbus NATO mėnuo
Birželio pabaigoje vyks NATO Viršūnių susitikimas. Jis gali tapti istoriniu – viliamasi ne tik postūmio dėl Švedijos ir Suomijos siekio tapti Aljanso narėmis, bet ir reikšmingo NATO rytinio sparno gynybinių pajėgumų sustiprinimo.
Dilema dėl Švedijos ir Suomijos – ir paprasta, ir sudėtinga. Beveik visos NATO valstybės jų laukia išskėstomis rankomis. Neabejojama, kad jos atitinka visus Aljanso standartus. Be to, akivaizdžiai sustiprintų Baltijos jūros regiono saugumą.
Visgi sklandesniam procesui kol kas kliudo Turkijos prieštaravimai. Ankara naudojasi tuo, kad naujokų priėmimas reikalauja visų esamų narių pritarimo, ir kelia reikalavimus. Tarp jų – noras, kad švedai bei suomiai atšauktų ginklų embargą Turkijai. Dar svarbiau, Turkija siekia, jog būtų pasmerktos kurdų pajėgos, besikaunančios šiaurės Sirijoje. Kurdų liaudies gynybos dalinius Turkija traktuoja kaip nacionalinio saugumo grėsmę, tuo metu Vakarų šalys regi jų indėlį kovoje su Islamo valstybės teroristais.
Turkijos, Suomijos ir Švedijos atstovai jau ne kartą aptarė šią problemą. Kol kas konsensusas nepasiektas, tačiau vyrauja atsargus optimizmas. Akivaizdu, kad lengva nebus, tačiau ilgainiui susitarimas – realistiškas. Galbūt jau birželio mėnesį.
Kompleksiškesnis klausimas, susijęs su NATO pajėgų Baltijos šalyse, Lenkijoje ir kitur stiprinimu. Niekam nekyla abejonių, jog Rusijos invazija į Ukrainą dramatiškai pablogino regiono saugumo situaciją. Kremliui turi būti pasiųstas aiškus signalas, kad bet koks kėsinimasis į NATO valstybes sulauktų greito bei efektyvaus atsako.
Tam nepakanka šiuo metu rytinėse šalyse sutelktų nedidelių sąjungininkų pajėgų. Pavyzdžiui, Baltijos šalyse nuo 2016 metų yra NATO priešakiniai batalionai su po kiek daugiau nei 1 tūkst. Karių. Bet tai nebėra adekvatu. Nors po vasario 24-osios sąjungininkų pajėgų skaičius augo, reikalingi ilgalaikiai sprendimai. Lietuva ir kitos valstybės norėtų, jog nebebūtų dvejonių atsiųsti karius nuolatiniam buvimui.
Tiesa, iššūkių netrūksta. Europos šalys po Šaltojo karo neskyrė pakankamai dėmesio gynybai, tad kariuomenės yra išretėjusios. Norint, pavyzdžiui, visose Baltijos šalyse dislokuoti po brigados dydžio kontingentą, tektų gerokai pasitempti. Bene pozityviausią signalą siunčia Vokietija, kuri jau atlieka NATO pajėgų funkcijas Lietuvoje. Vokiečiai sutinka atsiųsti daugiau pajėgų, jei dėl to bus susitarta Aljanso lygiu.
Neabejotinai reikšmingas ir JAV vaidmuo. Sunku įsivaizduoti efektyviai veikiantį atgrasymo principą be galingiausios Aljanso valstybės. Tačiau amerikiečiai turi daugybę įsipareigojimų visame pasaulyje bei yra pasirengę prisidėti, tačiau vargu, ar atliks pagrindinį vaidmenį. Sprendimų priėmėjai Vašingtone primygtinai kartoja, jog Europos saugumo architektūroje didžiausią atsakomybę turi prisiimti pačios žemyno valstybės. Ar jos tam pasirengusios, sužinosime jau netrukus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
