Linas Kojala. Transatlantiniai saitai – nepakeičiami
Rusijos agresija prieš Ukrainą tapo Vakarų šalis vienijančiu veiksniu. Ir ne tik dėl taikomų ekonominių sankcijų ar siunčiamos ginkluotės. Jungtinės Valstijos bei Europos šalys nustūmė tarpusavio nesutarimus į šalį. Suvokta, kad bet kokie tarpusavio barniai nublanksta prieš grėsmę, kurią kelia agresyvūs diktatoriai.
Tai nėra savaime suprantama. Amerikiečiai ir europiečiai, žinoma, yra tradiciniai sąjungininkai. Juos vienija ne tik demokratinė politinė sistema ar vertybiniai principai, tačiau ir narystė tokiose organizacijose kaip NATO.
Visgi pastaraisiais metais netrūko iššūkių, kurie kėlė abejonių dėl tvarių saitų ateities. Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpis buvo nužymėtas nepasitikėjimu ir aštriomis replikomis; europiečių nenoras skirti deramo dėmesio gynybai pagrįstai pykdė lyderius Vašingtone; santykių su Kinija atžvilgiu Jungtinės Valstijos aiškiai žengė grėsmių signalizavimo keliu, o Europoje netrūko balsų apie būtinybę tęsti pragmatiškus ekonominius santykius.
Šie keli epizodai paskatino ir konceptualias skirtis. Prancūzijoje ir Vokietijoje įgijo pagreitį tezė apie būtinybę Europai įgyti strateginį autonomiškumą. Teigta, kad tai reikštų Europos šalių gebėjimą savarankiškai priimti užsienio ar saugumo politikos sprendimus, net jei dėl jų nesutariama su Jungtinėmis Valstijomis.
Tikslas – gal ir prasmingas, tačiau ne be silpnybių. Kritikai teigė, kad sunku tai atsieti nuo kai kuriose Europos šalyse tradiciškai gajaus skepsio Jungtinių Valstijų atžvilgiu. Be to, kyla klausimas, kiek tokia trajektorija būtų paremta valia skirti atitinkamus išteklius. Pastarieji dešimtmečiai sudarė daug pagrindo manyti, kad net ir amerikiečius kritikuojantys europiečiai buvo linkę pataupyti ir kliautis Jungtinių Valstijų suteikiamu gynybos skydu.
Kitoje Atlanto pusėje taip pat netrūko balsų, teigiančių, kad reikia pirmiausiai spręsti vidaus politines, socioekonomines problemas ir mažinti įsitraukimą į tarptautinias batalijas. Jei europiečiai nenori ar negali, amerikiečiai neturėtų skubėti lopyti spragų.
Brutali Rusijos agresija viską pakeitė. Jungtinės Valstijos ėmėsi lyderystės, kurią atspindi didelio palaikymo sulaukiantis 40 mlrd. dolerių vertės paramos paketas Ukrainai. Tai suma, gerokai viršijanti Europos valstybių pagalbos apimtis. Senojo žemyno atstovai savo ruožtu peržengė dirbtines „raudonąsias linijas“ ir ne tik ženkliai didina gynybos išlaidas, bet ir siunčia ginklus ukrainiečiams bei mažina energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Intensyvinamas bendradarbiavimas technologijų srityje. Suvokiama, kad arba Vakarų šalys panaikins tarpusavio barjerus ir kurs globalų telekomunikacijų ir kitų sričių standartą, arba jis bus primestas iš šalies.
O svarbiausia – įsisąmoninta, jog demokratinių valstybių pasaulyje nėra tiek daug. Kad ir kokios būtų vidinės skirtys, jos atrodo niekinės prieš Rusijos ir kitų šalių keliamą pavojų. Ir jį neutralizuoti gali tik stiprūs transatlantiniai saitai ir pagalba tokioms šalims kaip Ukraina.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
