Linas Kojala. Vakarai yra vieningi

Įtampos Ukrainos pasienyje kontekste dažnai sakoma, kad Vakarai nėra vieningi. Bet toks teiginys neįtikina.

Strateginiame lygmenyje Vakarų šalių pozicija – tvirta. Rusijos reikalavimai buvo atmesti, įsipareigojimo užverti duris Ukrainai į NATO nėra, net jei suprantama, kad tai neįvyks artimiausiu metu.

Vakarai išmoko praeities pamokas. Prisiminkime Kremliaus siūlymą prieš dešimtmetį peržiūrėti Europos saugumo architektūrą, kuris sutapo tuomečio prezidento Baracko Obamos idėjomis perkrauti santykius su Rusija. Nors faktiškai niekas NATO rytinio flango valstybių interesų išduoti neketino, neefektyvi komunikacija iš Vašingtono prisidėjo prie spekuliacijų ir nerimo.

Ne vienas tuometinės JAV administracijos atstovas pripažino, kad tai buvo klaida. Ir dabar žūtbūt vengė ją pakartoti, mat nemažai tų pačių žmonių šiuo metu dirba prezidento Joe Bideno komandoje. Ne veltui per pastaruosius du mėnesius įvyko bent 180 aukšto lygio pokalbių tarp amerikiečių ir europiečių, derinant pozicijas ir keičiantis informacija.

Taktiniame lygmenyje tarp Vakarų šalių, žinoma, skirčių yra. Ir jos gali būti reikšmingos. Pavyzdžiui, kur yra „raudonoji linija“, kurią peržengus Vakarai pradėtų taikyti sankcijas? Kai rusų kariai įsiverš į Ukrainą? O gal pakanka kibernetinės atakos? Ar agresija būtų laikomi tolesni apsišaudymai ties okupuoto Donbaso riba, kurie viena ar kita forma tęsiasi aštuonerius metus?

Tačiau kitko tikėtis sunku, kuomet reikia derinti 30 ir daugiau valstybių interesus. Absoliuti Vakarų vienybė nėra realistiškai įgyvendinamas tikslas.

Be to, negalima teigti, kad Kremlius yra situacijos laimėtojas. Taip, Rusija sulaukė dėmesio. Taip, Rusija parodė, kad turi raumenis (jos kariuomenė yra laikoma antra pajėgiausia planetoje). Taip, Rusija gali dar labiau užspausti Minsko režimą ir pasinaudoti situacija ilgalaikei karinių pajėgų dislokacijai Baltarusijoje. Taip, Rusija turi svertų energetikoje.

Visgi tokias pergales reikia „pritempinėti“. Juk ne Vakarai, o Rusija nori „atsukti laiką atgal“ į 1997 m., nes tada geopolitinė situacija esą buvo geresnė. Ne Vakarai, o Rusija bando karinės jėgos demonstravimu – greta jau įvykdytos aneksijos ir agresyvių veiksmų – priversti Ukrainą atsisakyti siekių integruotis į Euroatlantines struktūras. Kitos priemonės neduoda rezultato.

Putino prezidentavimo pradžioje prieš du dešimtmečius tokia perspektyva jam būtų skambėjusi, ko gero, košmariškai. Tačiau tapo realybe.

Tai nepaslepia gausybės vidaus ir išorės sunkumų, su kuriais šiandien susiduria Vakarų demokratijos. Tik šie iššūkiai neturėtų užgožti platesnio įtemptų įvykių konteksto.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.