Liutauras Gudžinskas. Kainų šokas: kaip keisis politika Lietuvoje?

Šių metų rugsėjį metinė infliacija Lietuvoje buvo didžiausia per 26–erius metus. Ji siekė 22,5 proc. Iš esmės toks pats infliacijos lygis fiksuotas ir kitose dviejose Baltijos valstybėse – Estijoje ir Latvijoje. Esame šalys rekordininkės Europos Sąjungoje.

Padėtis dar sudėtingesnė, jei atsižvelgsime į tai, kad kainų šokas pirmiausia kerta per žemiausias pajamas turinčių žmonių kišenes. Lietuvoje, kaip žinia, pajamų ir turto nelygybė viena didžiausių tarp visų ES valstybių narių.

Stanfordo universiteto vizituojantis profesorius Éloi Laurent, atkreipdamas dėmesį į tai, kad šiuo atveju pirmiausia reikia kalbėti apie energijos ir maisto kainų šuolį, pasiūlo išvestinį rodiklį – socialinio–ekologinio vargo indeksą. Jį apskaičiuoja įvertindamas energijos skurdo ir maisto nesaugumo statistinius duomenis.

Jo pateiktoje Europos šalių rikiuotėje Lietuva atsiduria šalia Bulgarijos ir Graikijos – kaip labiausiai pažeidžiama konkrečiai energijos ir maisto kainų šokui, žr. paveikslėlį.

Éloi Laurent skaičiavimai. FAO maisto nesaugumo (2018) ir Eurostat energijos skurdo (2020) duomenys. https://progressivepost.eu/assessing-the-inflation-crisis-a-social-ecological-misery-index-for-europe/

Taigi, turime sprogstamąjį mišinį. Viena vertus, kainos muša Europos rekordus. Kita vertus, esame išskirtinai jautrūs būtent tokiam kainų augimui. Galbūt per drąsu būtų vadinti susiklosčiusią padėtį revoliucine, bet kad ekonominis šokas taps politiniu, tikimybė didelė.

Tačiau toks šokas toli gražu nebūtinai reiškia demokratijos griūtį ar kitus fatališkus dalykus. Priešingai, staigiai pašokusios kainos gali paskatinti ir apsvarstyti, ar tikrai dabartinė politinė–ekonominė sistema yra teisinga ir optimali? O gal yra būdų, kaip ją būtų galima žymiai pagerinti? Ir jei taip, ar ne pats laikas to imtis?

Tam tikrų prošvaisčių šia linkme jau matyti. Turiu omeny rimtą postūmį vykdyti vieningą ir tvarią energijos politiką visos Europos mastu. Dėl karo Ukrainoje, sankcijų Rusijai ir pavymui išaugusių iškastinio kuro kainų, atsirado daug daugiau politinės valios kuo greičiau pereiti prie žaliosios ir ilguoju laikotarpiu visiškai atsipirksiančios energijos.

Ar nebūtų galima siekti to paties ir siekiant užtikrinti orias darbo sąlygas, deramą atlygį, visuotinai prieinamas ir kokybiškas viešąsias paslaugas, lyčių lygybę ir kitas Europos gerovės modelio esmines dedamąsias?

Kainas galima apibrėžti kaip esminį rinkos dalyvių veiksmus koordinuojantį mechanizmą. Šis mechanizmas rinkos dalyviams yra nepamainomas, nes suteikia informacijos apie jų veiksmų teisingumą ir tuo pačiu skatina neatidėliotinai taisyti klaidas. Tai yra, jei aš parduodu prekę už vieną kainą, tačiau jos niekas neperka, aš ilgai nedelsdamas ją mažinu. Ir atvirkščiai.

Tradiciškai, būtent pabrėžiant šią kainos kaip informacijos šaltinio vertę, daroma skirtis tarp ekonomikos ir politikos. Esą politikoje tokio skaidraus mechanizmo nėra, todėl ir klaidos ne iškart atpažįstamos, ir ryžto jas taisyti yra mažiau. Tačiau iš tiesų būtent kainos ir ypač jų staigūs šuoliai gali siųsti labai stiprius signalus dėl bendros valstybės politikos ir būtinybės iš esmės ją keisti.

Jei žiūrėtume atgal, matytume, kad po staigių kainų šuolių dažnai seka politinės ekonomikos transformacijos. Pavyzdžiui, vadinamoji neoliberali tvarka (po M. Thatcher ir R. Reagano reformų), teikianti pirmenybę laisvajai rinkai prieš valstybę, susiklostė po globalaus kainų šuolio 1970–aisiais, kada viešojoje erdvėje primetus „stagfliacijos“ terminą buvo nuvertintas iki tol vyravęs keinsistinis modelis. Kainos tuo metu šovė į aukštį pirmiausia dėl naftos tiekimo sutrikimų, tačiau politiškai tai buvo interpretuota kaip pernelyg didelės pinigų pasiūlos problema.

Istorija moko, kad mes niekada negalime būti užtikrinti dėl ateities (net ir labai artimos), o ankstesnės pamokos nebūtinai tinka aiškinti dabarties įvykius. Ir visgi – jau dabar galime matyti tam tikras atsikartojančias paraleles. Pavyzdžiui, nors ši infliacija susiklostė pirmiausia dėl tiekimo grandinių sutrikimo (t. y. post–pandeminės ekonomikos problemų, taip pat Kinijos ekonomikos lėtėjimo, o galiausiai Rusijos karo Ukrainoje), iš liberaliųjų ekonomistų stovyklos jau girdisi raginimai riboti darbuotojų atlyginimus, karpyti viešąsias investicijas ir kita.

Tad esminis klausimas yra toks: kaip mes šiuos informacinius impulsus dėl išaugusių kainų suprantame, ir kokias išvadas iš to padarome? Lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas Robert J. Shiller savo 2019 m. knygoje „Narrative Economics: How Stories Go Viral and Drive Major Economic Events“ atskleidžia, kaip tam tikri susiklostantys vieši naratyvai, redukuojantys sudėtingus socialinius ir ekonominius procesus iki tam tikrų paprastesnių priežasties–pasekmės ryšių, apsprendžia rinkų ir žmonių elgesį. Šitie naratyvai yra didžiųjų politinių ir intelektualinių debatų rezultatas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.