Liutauras Gudžinskas. Kas ne taip su Lietuvos užsienio politika: trys dilemos

Šiuo metu viena po kitos kylančios Lietuvos užsienio politikos įtampos – tai ne tik išorės spaudimo, bet ir mūsų pačių neatliktų darbų ir klaidingos laikysenos padiktuotas rezultatas.

Problemos brendo ilgai. Jų užuomazgos – dar 2004 m. Tais metais Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) ir NATO dalimi, pavyko pasiekti pagrindinius ligtolinės užsienio politikos ir apskritai valstybės įtvirtinimo tarptautiniu lygiu tikslus.
Kai padarai tai, ką esi užsibrėžęs, neišvengiamai kyla klausimas, o kas toliau? Dar didesnis galvosūkis, kai pasikeitusios sąlygos reikalauja naujų žinių ir darbo įgūdžių. Šie iššūkiai būdingi ir Lietuvos užsienio politikai. Į juos bandyta atsakyti, bet nesėkmingai. Ir pastarojo meto bėdos yra nulemtos ankstesnių pasirinkimų.

Pirma rimta šalies užsienio politikos tapatybės dilema, iškilusi po 2004–ųjų, ką daryti su šalies atstovavimu ES, ir kas jį turi koordinuoti? ES teisėkūra – galinga mašina, kasdien generuojanti šimtus dokumentų, paliečiančių praktiškai visas politikos sritis: nuo žemės ūkio ir žuvininkystės iki transporto, nuo prekybos taisyklių iki mokslinių tyrimų ir inovacijos politikos.

Tuometiniams šalies užsienio politikos strategams, save vadinusiems „valstybininkais“, tai kėlė galvos skausmą. Viena vertus, efektyvus ir proaktyvus dalyvavimas ES reikaluose pareikalautų esminio persikvalifikavimo: naujų žinių, naujų įgūdžių ir naujų prioritetų. Kita vertus, ES politikos kontrolės praradimas kitų ministerijų atžvilgiu būtų vertęs kelti klausimą, kam apskritai bereikalinga Užsienio reikalų ministerija (URM).

Dilema išspręsta klasikiniu biurokratiniu būdu. Išsaugoti galios svertus, bet be rimtesnių pastangų keisti savo pačių veiklos lauką ir ekspertizės kryptį. 2008 m. Andriui Kubiliui tapus premjeru, naujuoju Vyriausybės kancleriu tapo Deividas Matulionis, iki tol ėjęs URM valstybės sekretoriaus pareigas. Jo iniciatyva, prieštaraujant specialiai užsakyto audito išvadoms, Europos reikalų koordinavimas perduotas iš Vyriausybės kanceliarijos URM žinion. Lygiagrečiai premjeras A. Kubilius atsisakė ligtolinės tradicijos vykti į Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimus, šią teisę perleisdamas naujajai šalies prezidentei Daliai Grybauskaitei.

Tokių pokyčių pasekmės ilgalaikės. Valstybės gebėjimai veikti ES lygiu, artikuliuoti ir ginti savo interesus, ieškoti tam reikalingų sąjungininkų ne augo, o priešingai – patyrė palaipsnę eroziją. Daugelis valstybės tarnautojų, kurie perėjo ugnį ir vandenį vykdant derybas dėl šalies narystės ES, tapo Europos Komisijos ar kitų ES institucijų darbuotojais, arba apskritai pasitraukė iš tarnybos. Šitą „smegenų nuotėkį“ buvo galima atsverti investicijomis į naujų kadrų paruošimą ir jų išlaikymą. Tačiau įvyko priešingai.

Perkėlus Europos reikalų koordinavimą URM žinion, šios srities specialistams pradėtos taikyti diplomatinės rotacijos taisyklės. Taigi, labiausiai patyrę ES politikos žinovai buvo siunčiami darbuotis į ambasadas užsienio šalyse, į jų vietą perkeliant mažiau ES reikaluose besigaudančius kolegas ar įdarbinant naujokus. Taip palaipsniui iššvaistyta patirtis, kuri buvo sukaupta per šalies derybas dėl narystės ES. ES reikalų koordinavimas tapo fragmentuotas ir be aiškesnės strateginės krypties. Išskyrus vieną prioritetą, kuris ilgainiui tapo dominuojantis Lietuvos ES politikos darbotvarkėje. Tai – ES Rytų kaimynystės programa, kas seniesiems URM strategams labiausiai ir rūpėjo.

Iš to kyla antroji tapatybės dilema – dėl santykio su rytinėmis Lietuvos kaimynėmis ir realiomis galimybėmis paveikti jų geopolitinę kryptį. Iš pat pradžių ambicijos buvo maksimalios. Pagal 2004 m. paskelbtą laikinai ėjusio prezidento pareigas Artūro Paulausko doktriną, Lietuva turėjo tapti regioninės traukos centru. Veik didžialietuviškai net užsisvajota apie naujos imperijos darymą. Kurį laiką atrodė, kad viskas vyksta pagal planą. Prasidėjo Rožių revoliucija Tbilisyje, Oranžinė – Kijeve, Tulpių – Biškeke. Nors Lietuva menkai prisidėjo prie šių procesų, įsivaizduota, kad visa tai liudija palaipsnį Kremliaus įtakos zonos traukimąsi, kas savo ruožtu sudaro sąlygas mūsų šaliai tapti laisvės ir demokratijos švyturiu visoms posovietinės erdvės tautoms, įskaitant galiausiai ir pačius rusus.

Greitai galėjome įsitikinti, kiek šis entuziazmas atitrūkęs nuo realybės. Ir tai ne tik dėl sustiprėjusio Vladimiro Putino režimo ir jo agresijos, labiausiai pasireiškusios per 2008 m. karą su Gruzija bei 2014 m. Krymo okupaciją. Problemos gerokai rimtesnės.

Pirma, politinės ir ekonominės liberalizacijos, kaip universalaus valstybių pažangos mato ir krypties, naratyvas jau seniai praradęs savo mitologinę galią Rytuose. Šiemet išleistoje K. Ghodsee ir M. Orensteino knygoje „Taking stock of shock: Social consequences of the 1989 revolution“ („Įvertinant šoką: 1989 m. revoliucijos socialinės pasekmės“) atskleidžiama, kokią tikrąją kainą turėjo sumokėti posovietinės visuomenės, patyrusios šoko terapiją. Jei remtumėmės sveikatos rodikliais, dalyje posovietinių visuomenių iki šiol gyvenimo sąlygos prastesnės nei prieš prasidedant transformacijai. Toje pačioje Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė tik 2009 m. pasiekė 1986 m. lygį. Per transformaciją smarkiai šoktelėjęs žmonių mirtingumas – pirmiausia smarkiai išaugusios visuomenės atomizacijos, pajamų ir turto nelygybės, nedarbo ir psichosocialinio streso pasekmė. Įtikinamų atsakymų, ar tikrai to nebuvo galima išvengti, iki šiol nepateikta.

Antra, ne tiek Rusija, kiek neįtikėtinai sparčiai dar nuo 1980–ųjų besivystanti Kinija ir tolydžiai auganti jos „minkštoji galia“ iš esmės keičia supratimą regione, koks valdymo modelis atneša sėkmę. Ir, trečia, eižėja pati Vakarų politinė tvarka. Ir čia didžiausi iššūkiai ne Europos Sąjungoje, kuri dar sugeba sukaupti politinę valią ir rodo lyderystę sprendžiant tokias problemas kaip kova su klimato kaita, globalaus kapitalo apmokestinimas ar IT kompanijų milžinių tramdymas, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. Galingiausia pasaulio valstybė ir pagrindinė „demokratijos eksporto“ skatintoja patiria itin gilią politinę poliarizaciją, kuri vis labiau grasina jos pačios demokratinei santvarkai (Levitsky & Ziblatt 2018).

Susidaro įspūdis, kad mūsų šalies užsienio politikos strategai sėkmingai ignoruoja šias tendencijas ir vis dar vadovaujasi pasenusiais tranzitologijos vadovėliais, išmestais dar prieš 20 metų (Carothers 2002). Kitaip tariant, gerokai pervertiname laisvus ir konkurencingus rinkimus ne tik kaip būtiną, bet ir kaip pakankamą demokratijos sąlygą, tarsi savaime turinčią užtikrinti visų žmonių lygias teises ir galimybes. Taip užmerkiame akis prieš faktą, kad net ir esant tokiems rinkimams valstybė gali būti užgrobta oligarchinių grupuočių, kurios ją, kaip liudija Ukrainos atvejis, neretai apiplėšia labiau nei vienvaldžiai diktatoriai.

Ir taip „pražiopsome“ demokratijos nuosmukį dalyje ES priklausančių Vidurio Rytų Europos valstybių, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Vengrijoje, kuriose ir toliau organizuojant „konkurencingus rinkimus“ žiniasklaida, teisinė sistema ir valstybės aparatas yra besąlygiškai pajungti vienos partijos naudai (Mungiu–Pippidi 2015).

Būdami akli tam, kas vyksta savame kieme, drąsiai ir principingai kovojame „hibridinį karą“ su V. Putino ir Aliaksandro Lukašenkos režimais. Mūsų įkarštis jau pasiekė tokį laipsnį, kad ramia sąžine galime aukoti šąlančius afganus, irakiečius ir sirus bei jų vaikus pasienio miškuose. Ir ypač įširdome dėl Angelos Merkel pokalbių, kad būtų suvaldyta ši pabėgėlių krizė. Nes juk patys esame sau nusprendę ir iškilmingai pasižadėję, kad niekada, jokios aplinkybėmis nebesikalbėsime ir nebesiderėsime su jokiais „nelegitimiais“ diktatoriais, net, jei jie būtų mūsų kaimynai.

Įsijautę į Moljero pjesės Tartiufo vaidmenį, jau nepastebime, kad nuo mūsų atitolsta ir artimiausi partneriai. Antai Lietuvoje viešėjęs naujasis Estijos prezidentas Alar Karis švelniai sukritikavo mus patardamas, kad „priešai net karo metu kalbasi“. Bet vargu ar mūsų „vanagams“ ši replika padarė įspūdį. Juk Estija visada buvo šiek tiek įtartina dėl pernelyg artimos jų bendrystės su Suomija – „ketvirtąja Baltijos šalimi“ – turinčia kitokią diplomatinės politikos Rusijos atžvilgiu tradiciją.

Visgi, kada, – labai norėtųsi to tikėtis, – karo nuotaikos abipus sienos nuslops, galbūt bus pravartu iš naujo įvertinti Suomijos patirtį, kurios legendinis Šaltojo karo laikų prezidentas Urho Kekkonen taip apibūdino siektiną savo šalies laikyseną užsienio politikoje: „diagnozuoti ir gydyti, bet ne teisti ir bausti“ (Kekkonen 1970).

Su tuo susijusi ir paskutinė Lietuvos užsienio politikos dilema – kaip atsiriboti nuo Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) užgaidų ją laikyti savo įkaite. Aktualios dvi problemos. Pirma, Lietuvoje, ypač tarp dešiniųjų, populiari tarpukario Vokietijos filosofo Carlo Schmitto idėja dėl „draugo – priešo“ perskyros kaip pamatinės politikos dimensijos. Pagal banalų šios minties supratimą, jei nori kurti politiką – ieškok priešų.

Antra, konservatoriai nuo pat pradžių siekė užduoti toną šalies užsienio politikai ir laikė tai vienu iš pagrindinių ženklų, kuo jie išsiskiria iš kitų politinių jėgų. Tokį naratyvą seniai jau buvo gana sudėtinga apginti, nes visos šalies parlamentinės partijos palaikė euroatlantinę integraciją. Rusijai 2014 m. aneksavus Krymą ir vis agresyvėjant, gerų santykių su ja puoselėjimas taip pat tapo tik teorinis. Tačiau įsivyravęs konsensusas dėl pagrindinių užsienio politikos tikslų, kas šiaip jau yra jos nuoseklumo ir sėkmės garantas, kartu kelia egzistencinę grėsmę konservatorių partijai. Ji jau per pastaruosius Seimo rinkimus nelabai rado kuo galėtų nuo kitų konkurentų išsiskirti, nebent nepartinės Ingridos Šimonytės sąrašo lyderyste.

Staigus Kinijos politikos kurso pokytis, nelabai derintas su šalies prezidentu, o ką jau kalbėti apie kitas politines partijas, yra ne kas kita kaip savo išlikimu pirmiausia suinteresuotos TS–LKD bandymas iš naujo išrasti save ieškant naujų priešų ir kovos teritorijų. Tai yra šios partijos atsakas į radikalios dešinės iššūkį senojo užsienio politikos konsensuso sąskaita.

Atvirai konfrontacinis pasirinkimas pavadinti Taivanio atstovybę ne Taipėjaus vardu, kaip to prašė Kinijos pusė, o „taivaniečių“, yra simbolinis žingsnis siekiant iš naujo apibrėžti politinę dešinės–kairės perskyrą Lietuvoje. Tai pavojingas ir nelabai grabiai vykdomas žaidimas, kuris gali ir atsirūgti.

Cituotos literatūros sąrašas

1. Carothers, T. „The End of the Transition Paradigm“. Journal of Democracy, vol. 13, no. 1, Jan. 2002, pp. 5–21.
2. Ghodsee, K., & Orenstein, M. Taking Stock of Shock: Social Consequences of the 1989 Revolutions. Oxford : Oxford University Press, 2021.
3. Kekkonen, U. Neutrality: The Finnish Position. London: Heinemann, 1970.
4. Levitsky, S., & Ziblatt, D. How Democracies Die. New York: Crown, 2018.
5. Mungiu–Pippidi, A. The Quest for Good Governance: How Societies Develop Control of Corruption. Cambridge: Cambridge University Press, 2015.

Perspausdinta iš LRT.lt.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.