M. Antonovič. Akcijos reikalai suprastėjo

Pastaraisiais mėnesiais įvyko teigiamų pokyčių, susijusių su Lietuvos ir Lenkijos santykiais. Po daug sąstingio metų jie leidžia vėl viltis, kad pavyks atkurti normalius kaimyniškus santykius. Svarbiausias įvykis – Lenkijos naftos koncerno „Orlen“ susitarimas su „Lietuvos geležinkeliais“ dėl vežimo tarifų. Taip pat reikėtų išskirti sėkmingus Lenkijos Seimo pirmininko Mareko Kuchcińskio vizitą mūsų šalyje ir Lietuvos premjero Sauliaus Skvernelio vizitą Varšuvoje, Lenkijos banko PKO potencialų įžengimą į Lietuvos rinką. Regis, Lietuvos ir Lenkijos prezidentai atkurs užgesusią tradiciją per nepriklausomybės šventes aplankyti kaimynus.

Neliko nuošalyje ir Lietuvos lenkų tautinės mažumos reikalai: bent trumpam pavyko išspręsti lenkiškų mokyklų Vilniuje akreditacijos problemą, Seimo Gegužės 3-iosios grupės ir jos lyderio Andriaus Kubiliaus dėka nuo 2018 metų Vilniaus krašte bus transliuojami trys Lenkijos televizijos kanalai.

Tačiau skubėti džiaugtis šia dinamika neverta. Viena vertus, negalima tikėtis Lietuvos ir Lenkijos santykių normalizavimo, kol galutinai nebus išspręsti įsisenėję Lietuvos lenkų tautinės mažumos teisių klausimai. Kita vertus, niekada negalima atmesti galimybės, kad Lenkijos valdančiosios partijos nacionalistinio sparno atstovai vėl surengs kokią nors provokaciją prieš Lietuvą (ankstesnis pavyzdys – siekis matyti Aušros vartų atvaizdą naujuose Lenkijos pasuose).

Pozityvias tendencijas gali įtvirtinti Vilnius, protingai spręsdamas Lietuvos lenkų tautinės mažumos klausimus.

Nepaisant šios trapios situacijos ir nemenko chaoso Lenkijos užsienio politikoje, Varšuvos pozicijoje Vilniaus atžvilgiu galima įžvelgti dvi naujas tendencijas. Pirma, Lenkijos politikai suprato, kad daugiau galima pasiekti kalbantis, o ne keliant ultimatumus Lietuvai. Todėl Lenkijos politikai bando ir toliau bandys palaikyti bent minimalų dialogą su Lietuvos politikais.

Kita tendencija – pakitusi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) vieta Lenkijos politikoje Lietuvos atžvilgiu. Anksčiau LLRA-KŠS buvo pagrindinė Varšuvos ir Vilniaus tarpininkė bei informacijos apie Lietuvą šaltinis, o dabar ši partija po truputį netenka šio privilegijuoto statuso.

Tai lėmė kelios priežastys. Pirma, Varšuva suprato, kad LLRA-KŠS nėra efektyvi politinė jėga. Tiek jos dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje 2012–2014 metais, tiek buvimas opozicijoje iš esmės neišsprendė nei Lietuvos lenkams opių klausimų, nei tuomet dar aktualaus „Orlen“ ginčo su „Lietuvos geležinkeliais“, nei paskatino didelių proveržių svarbiuose Lietuvos ir Lenkijos infrastruktūros projektuose. Iš minėtų nesenų teigiamų pokyčių vienintelis, prie kurio svariai prisidėjo LLRA-KŠS, – Vilniaus lenkiškų mokyklų akreditacijos klausimas.

Antra, Varšuva pamatė, kad LLRA-KŠS yra daugybė veikėjų, kuriuos Lenkija rėmė politiškai ir finansiškai, tačiau jų elgesys tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų nedarė Lenkijai didelės garbės.

Trečia, Valdemaras Tomaševskis įsivėlė į konfliktus dėl personalijų ir Lenkijos finansinės paramos Lietuvos lenkams administravimo su nemažai Lenkijos politikų, daugiausia – iš Michało Dworczyko aplinkos.

Šią situaciją vainikavo praeitą savaitę Lenkijos internetiniame žurnale „Nowa Konfederacja“ pasirodęs interviu su Lenkijos prezidento politinio biuro vadovu Krzysztofu Szczerskiu. Jis atvirai pareiškė: „Vykdydami politiką Lietuvos lenkų atžvilgiu, turime nepamiršti tos lenkų bendruomenės heterogeniškumo. Egzistuoja bent trys Lietuvos lenkų grupės, ir kiekviena jų turi savo veikimo strategiją, tačiau į Lenkijos žiniasklaidą daugiausia prasimuša vienos grupės argumentai ar emocijos. Lenkijos ministras negali rinktis ir privalo susitikinėti su visais.“

Jeigu šie K. Szczerskio žodžiai materializuosis Lenkijos užsienio politikoje, galima tikėtis, kad artimiausiu metu LLRA-KŠS bus tik vienas instrumentų, kuriais naudodamasi Lenkija vykdys savo užsienio politiką Lietuvos ir Lietuvos lenkų atžvilgiu.

Kad ši perspektyva nėra vien teorinė, rodo ir pasikeitęs LLRA-KŠS elgesys. Beveik liovėsi protestai prie Vakarų valstybių ambasadų ar Lietuvos valdžios įstaigų, sušvelnėjo LLRA-KŠS politikų tonas žiniasklaidoje. Įsitraukta į valdančiąją koaliciją Vilniaus miesto taryboje ir į neformalią koaliciją su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga Seime. Taip tiek savo rinkėjams, tiek Varšuvos politikams bandoma parodyti, kad LLRA-KŠS yra linkusi bendradarbiauti. Jeigu dirbant neformalioje koalicijoje pagaliau pavyktų išspręsti bent dalį Lietuvos lenkams rūpimų klausimų, visa tai būtų galima pristatyti kaip savo sunkaus darbo rezultatą ir tikėtis susigrąžinti prarastas Lietuvos lenkų balso monopolio pozicijas Varšuvoje.

Kita vertus, LLRA-KŠS per savo antraeilius veikėjus bando išsireikalauti iš Varšuvos aštresnio kurso Lietuvos atžvilgiu – esą su mūsų šalimi galima susitarti tik jėga. Būtent taip LLRA-KŠS atstovai kalbėjo per susitikimą su Lenkijos Senato Ryšių su užsienio lenkais komisijos nariais Vilniuje rugsėjį. Ir tuo nereikia stebėtis – LLRA-KŠS geriausių rezultatų rinkimuose pasiekė 2012, 2014 ir 2015 metais, kai tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrojo įtampa. LLRA-KŠS įtampa duoda daugiau dividendų nei Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas.

Pozityvias tendencijas gali įtvirtinti Vilnius, protingai spręsdamas Lietuvos lenkų tautinės mažumos klausimus. Perfrazuojant neseniai Lietuvoje viešėjusio Lenkijos publicisto ir buvusio diplomato Witoldo Juraszo mintį, pasakytą interviu portalui lrytas.lt, belieka tikėtis, kad Vladimiras Vladimirovičius galutinai įtikino visus protingesnius ir nuosaikesnius Lenkijos ir Lietuvos žmones, kad įsisenėjusių problemų negalima pakišti po kilimu.

Perspausdinta iš lzinios.lt