Maisto kainos ir Maisto taryba – kas ką?

Vyriausybei paskelbus apie planus steigti Maisto tarybą ir ją jau įsteigus, kilo nemenka kritikos banga. Vyriausybė kaltinta noru reguliuoti maisto produktų kainas ir kišimusi į laisvą rinką, netgi grįžimu į sovietmetį, kai tokios rinkos nebuvo. Ir nenuostabu, mat ir pati Vyriausybė dar iki galo nežino, ką ir kaip Maisto taryba darys, apart to, kas parašyta Vyriausybės programoje, kad bus siekiama gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų dialogo būdu – jų suburta net 27 – pažaboti nevaldomai kylančias maisto kainas. Tad klausimai „ką ir kaip?“ lieka aktualūs ir juos verta panagrinėti.

Žinoma, pradėti reikia nuo to, ar maisto kainos Lietuvoje yra problema. Eurostat duomenimis, nuo 2020 m. sausio iki 2024 m. gruodžio maisto kainos Lietuvoje vidutiniškai pakilo beveik 50 proc. Tai gerokai daugiau, nei vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES), kur per tą patį laikotarpį maistas brango 33 proc. Yra ir kitų šalių, kuriose maisto kainos augo panašiu tempu, kaip Lietuvoje. Tai – Latvija, Estija, Rumunija, Bulgarija, Slovakija, Lenkija. O štai Vengrijoje maistas brango 74 proc. Kita vertus kai kuriose kitose Vidurio Rytų Europos šalyse maistas brango mažiau – Čekijoje ir Slovėnijoje jos kilo apie 30 proc. Kai kuriose senosiose ES narėse maisto kainos augo dar mažiau: Italijoje – 26 proc., Prancūzijoje – 24 proc., Airijoje ir Suomijoje – 20 proc.

Kitas būdas įvertinti, ar maisto kainos Lietuvoje yra problema, yra pasižiūrėti jų skirtumus tarp šalių. Eurostat duomenimis, 2023 m. maistas Lietuvoje buvo beveik 2 proc. brangesnis nei vidutiniškai ES. Tai panašus lygis, kaip Vokietijoje, Belgijoje ar Portugalijoje. Švedijoje jos nedaug, iki 5 proc., didesnės nei Lietuvoje. Estijoje ir Latvijoje taip pat panašiai. Danijoje didesnės gerokai – 20 proc. O štai daugelyje kitų Vidurio Rytų Europos šalių jos, mažesnės, nors kai kur tik šiek tiek: Slovėnijoje – 2 proc. mažesnės, Čekijoje – 5 proc., Lenkijoje ir Slovakijoje –20 proc.

Apibendrinant, per pastaruosius penkis metus maisto kainos Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, augo itin sparčiai ir pasiekė gana aukštą lygį. Tačiau per tą patį laikotarpį darbo užmokestis taip pat augo sparčiai, beveik 60 proc. Tai lyg ir kompensavo maisto kainų augimą. Bet tai taip pat reiškia, kad augant ekonomikai, maisto įperkamumas neaugo. Turint omenyje, kad pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena aukščiausių ES, tai žmonėms, kurie ir taip didelę dalį pajamų išleisdavo maistui, gyvenimas netapo geresnis. Tad taip, maisto kainų augimą ir esamą lygį galima laikyti problema. Tačiau tuomet iškart kyla klausimas, ką su tuo daryti, ir ypač, ką gali padaryti Vyriausybės įsteigta Maisto taryba?

Visų pirma, aišku, reikia ieškoti atsakymo, kodėl maisto kainos Lietuvoje augo itin sparčiai ir net viršijo ES vidurkį. Dalį jo jau žinome – maisto kainos sparčiai augo dėl energijos išteklių kainų augimo, kuris Lietuvoje taip pat buvo vienas sparčiausių ES. Tačiau neatsakytas lieka klausimas, kodėl energijos kainoms beveik grįžus į ankstesnį lygį, maisto kainos liko aukštumose?

Kai kurioms ES šalių vyriausybėms atsakymas į šį klausimą buvo verslo, ypač prekybos centrų, godumas, tad jos ėmėsi priemonių, siekdamos šį godumą ir kartu maisto kainas sumažinti. Pavyzdžiui, Vengrijos ir Kroatijos vyriausybės pasitelkė būtiniausių produktų krepšelio kainų tiesioginį reguliavimą. Graikija apribojo prekybos centrų antkainius maisto produktams. Prancūzijos vyriausybė kietų priemonių nesiėmė, bet pasiekė susitarimo su prekybos centrais, kad šie savanoriškai sumažins būtiniausių produktų kainas. Panašias priemones taip pat svarstė Belgija, Austrija ir Italija, tačiau jų dar neįgyvendino. Ispanija pasielgė dar kitaip – panaikino būtiniausių maisto produktų krepšelio pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), o kai kuriems kitiems produktams šį mokestį sumažino dvigubai.

Taigi instrumentų asortimentas, iš kurio Maisto taryba galėtų rinktis, tarsi yra įvairus. Tačiau pradėti turbūt reikėtų nuo būtent Lietuvai būdingų aukštų maisto kainų priežasčių. O geriausi instrumentai jas šalinti būtų tie, kurie yra pagrįsti išsamia tokių priežasčių analize, įvertina neigiamus šalutinius padarinius ir, savaime suprantama, yra efektyvūs ir tvarūs ilgalaikėje perspektyvoje. Akivaizdu, rinkos ekonomikoje, visų maisto kainų reguliavimas yra sunkiai įgyvendinamas ir sugriautų rinką, kuri vis tik yra efektyviausias būdas paskirstyti resursus ir nustatyti kainas. Tačiau rinkos nėra tobulos ir turi įvairių ydų.

Viena iš tokių dažnai įvardinamų ydų galbūt yra konkurencijos stoka tarp prekybininkų bei tarp perdirbėjų. Tačiau iš kur mes žinome, kad jos trūksta, turint omenyje nemažą rinkos dalyvių skaičių? Jei jos trūksta, vadinasi, egzistuoja kažkokie veiksniai, kurie skirtingus rinkos dalyvius atveda prie panašių kainų arba prie kainų didinimo panašiu tempu? Pavyzdžiui, gal toks veiksnys yra tam tikra priimtina verslo pelningumo norma, kuria įmonės vadovaujasi ir kurios įmonių akcininkai siekia? Dažnai minima perdirbėjų ir prekybos tinklų antkainių ir pelningumo analizė padėtų tokius veiksnius atskleisti. Tačiau taip pat svarbu būtų suprasti, kokiomis verslo strategijomis vadovaujasi prekybos centrai ir perdirbėjai, siekdami auginti pajamas ir pelną – svarbiausius akcininkų ir vadovybės tikslus – itin mažoje ir demografiškai stagnuojančioje rinkoje? Arba ar, kaip ir kodėl skiriasi perdirbėjų kainodara eksporto rinkose ir vietos rinkoje, turint omenyje, kad esame girdėję atvejų, kai tie patys lietuviški produktai kitose šalyse kainavo pigiau nei Lietuvoje?

Jei paaiškėtų, kad problema išties yra konkurencijos trūkume, kokios priemonės padėtų ją spręsti? Dažnai minimas smulkių perdirbėjų bei prekybininkų skatinimas ją vargiai spręstų, nes mažųjų ribiniai kaštai kaip taisyklė yra didesni nei didžiųjų, vadinasi dėl to maisto kainos nemažėtų. Kaip ir jos nemažėtų, jei keistųsi pelno pasiskirstymas maisto grandinėje, kuomet didesnė dalis atitiktų augintojams. Pridėtinės vertės mokesčio mažinimas taip pat jos nespręstų, nes viešaisiais pinigais kompensuotų verslo nenorą tarpusavyje konkuruoti.

Kaip ir nespręstų būtiniausių maisto produktų kainų reguliavimas, nes jis neatsparus pasipriešinimui. Pavyzdžiui, Vengrijoje didžiausias prekybos tinklas apskritai nustojo prekiauti maisto produktais, kurių kainos reguliuojamos, tad vyriausybei teko su juo bylinėtis teisme. Taip pat pastebėta, kad reguliuojant būtiniausių produktų kainas, verslas praradimus kompensuoja brangindamas kitus produktus. Tad nors kainos mažiausias pajamas turintiems vartotojams sumažėtų, kas gali būti pagrįstas tikslas, tačiau kitiems jos augtų.

Akivaizdu, lengvų sprendimų čia nėra. Bet gal padėtų didesnis rinkos skaidrumas, jei būtų daugiau viešos informacijos apie tai, kokie veiksniai formuoja maisto kainas? Taip kaip prie darbo rinkos skaidrumo prisidėjo viešai skelbiami darbo užmokesčio duomenys.

Nepriklausomai nuo to, ar perdirbėjų ir prekybininkų „apetitas“ yra svarbi, bet sunkiai sprendžiama, ar ne tokia svarbi problema, galbūt kiti geri sprendimai glūdėtų maisto rinkos efektyvumo didinime. Pavyzdžiui, ar Lietuvos ūkių ir perdirbėjų našumas yra pakankamas? Ar į jo didinimą pakankamai investuojama? Jei ne, kodėl? Ar maisto tiekimo nuo ūkio iki parduotuvės grandinės ne per ilgos, nes kiekviena tarpinė grandis pasiima savo pelno dalį? O gal problema yra sparčiai augantis darbo užmokestis ir ribotos galimybės atsivežti pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių? Tuomet maisto kainų mažinimas vestų prie imigracijos politikos peržiūros.

Dar kitas aukštų maisto kainų šaltinis gali būti makroekonominė aplinka. Buvimas euro zonoje Lietuvai suteikė daug privalumų, tačiau turi ir šalutinių padarinių. Vienas iš jų – galbūt spartesnis kainų artėjimas prie labiau išsivysčiusių ir kaip taisyklė „brangesnių“ ES šalių kainų lygio. Tokioje situacijoje PVM mažinimas galėtų pasirodyti tinkamas spendimas. Tačiau tik su sąlyga, kad sumažinimas nukeliaus vartotojams, o ne prekybos centrams ar perdirbėjams. Būtiniausiems maisto produktams ši grėsmė ypač didelė, nes jų paklausa, kaip sako ekonomistai, yra neelastinga, tai yra žmonės vis tiek juos perka nepriklausomai nuo kainos. O tai reiškia, kad prekybos centrų ar perdirbėjų interesas atiduoti PVM sumažinimą vartotojams turėtų būti nedidelis. Tokiu atveju į pagalbą galbūt galėtų ateiti „prancūziškas“ variantas, kuomet sektoriniu lygiu pasiekiamas Vyriausybės ir prekybininkų bei perdirbėjų susitarimas, kad PVM sumažinimas atitektų vartotojams.

Tad išties, maisto kainos Lietuvoje yra didelė ir galimai sudėtinga problema, kuriai sprendimų gali būti įvairių. Veiklos Maisto tarybai neturėtų pritrūkti, tačiau iškart kyla klausimas „kaip?“. Aukštų maisto kainų priežasčių supratimas ir jomis pagrįstų sprendimų suformavimas, įgyvendinimas ir kontrolė reikalauja didelių analitinių, administracinių ir politinių pajėgumų. Tarybos politinį pajėgumą sudarys patys tarybos nariai, tačiau kol kas nieko nesigirdi apie tarybai skirtus resursus kitiems pajėgumams pritraukti, apart to, kad pirmiesiems tarybos posėdžiams salę paskolins Žemės ūkio ministerija. Jei taryba neturės pajėgaus sekretoriato, ji nebus veiksni. Lietuvoje gana įprasta sukurti naują reguliavimą ar instituciją, tačiau tam neskirti reikalingų įgyvendinimo resursų. Tuomet reguliavimas neatneša žadėtos naudos, tik sukuria papildomą biurokratiją. Tikėkimės, su Maisto taryba taip neatsitiks.