Marijuš Antonovič. Ar Lenkijos laukia Maidanas?

Lenkijoje koronaviruso epidemija pamažu artėjo prie piko ir vyriausybė planuoja palaipsnį suvaržymų atlaisvinimą. Tačiau epidemija sukėlė dar vieną pasekmę: Lenkija yra prie pačios didžiausios politinės krizės nuo 1989 m. slenksčio. Viskas dėl to, kad valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (Prawo i Sprawiedliwość – PiS) lyderis Jarosławas Kaczyńskis užsispyrė bet kokia kaina gegužės 10 d. surengti prezidento rinkimus.

Šių metų rugpjūčio 6 d. baigiasi Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos kadencija, tad gegužės 10 ir 24 d. buvo numatyti Lenkijos prezidento rinkimai, kuriuose dėl antrosios kadencijos varžysis ir dabartinis prezidentas.

Bet kovo mėnesį Lenkijoje pradėjus plisti COVID-19, vis labiau ėmė aiškėti, kad šie planai negalės būti realizuoti. Pirmiausia, visi opoziciniai kandidatai buvo priversti sustabdyti savo rinkimų kampanijas ir izoliuotis. Daugiausia, ką jie gali daryti, tai vykdyti savo kampaniją internete. Tuo tarpu dėl susiklosčiusios situacijos ir einamų pareigų A. Duda sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio ir gauna nemažai televizijos eterio.

Antra, net jei Lenkija iki gegužės 10 d. jau bus pasiekusi ligos plitimo piką, organizuoti rinkimus būtų labai rizikinga, nes tai skatintų didelį žmonių judėjimą ir galėtų sukelti naują susirgimų bangą. Ne veltui didžioji dalis lenkų, tarp jų ir nemažai PiS rinkėjų, nenori, kad rinkimai vyktų gegužę. Kai kurios apklausos rodo, kad net 71 proc. Lenkijos piliečių tokių prezidento rinkimų nepripažintų galiojančiais. Galiausiai, organizuojant rinkimus tokiu metu, kiltų daug logistinių problemų: trūktų savanorių dirbti rinkimų komisijose, neaišku, kaip reikėtų organizuoti tarptautinę rinkimų stebėseną, kaip užtikinti visų procesų dalyvių saugumą ir kaip finansiškai atlyginti už darbą didelės rizikos sąlygomis.

Esant tokiai situacijai, rodytųsi būtų logiška Lenkijos Seimui paskelbti vieną iš trijų Lenkijos Konstitucijoje numatytų nepaprastųjų padėčių. Tokiu atveju tiek nepaprastosios padėties metu, tiek 90 dienų jai pasibaigus Lenkijoje negalėtų vykti jokie rinkimai, o Lenkijos prezidento kadencija būtų automatiškai pratęsta. Šitaip būtų galima teisėtai pailginti prezidento A. Dudos kadenciją ir nukelti rinkimus į 2020 rudenį arba 2021 m. žiemą. Buvo tikimasi, kad kažkuriuo metu balandžio mėnesį arba premjeras M. Morawieckis, arba sveikatos apsaugos ministras Ł. Szumowskis pareikš, kad rinkimų gegužę surengti neįmanoma ir kad juos reikėtų nukelti.

Šiems politikams pritrūko valios prieštarauti J. Kaczyńskiui. Bet pasipriešinimas šiam planui, kiek netikėtai tiek PiS, tiek ir Lenkijos visuomenei, iškilo valdančiosios daugumos viduje. Verta priminti, kad Lenkijos valdančiąją daugumą sudaro trijų partijų koalicija. Ir būtent viena iš PiS koalicijos partnerių – Jarosławo Gowino vadovaujama partija „Porozumienie“ („Susitarimas“) – pareiškė, kad dėl epidemiologinių priežasčių nėra jokių galimybių surengti rinkimus gegužę.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad „Porozumienie“ jau ilgą laiką norėjo atsiriboti nuo PiS ir koronaviruso epidemija tapo puikiu pretekstu tai padaryti. Tad J. Gowinas pasiūlė Konstitucijos pakeitimus, kurie numatytų A. Dudos kadencijos pailginti dar dvejus metus, nukeliant rinkimus į 2022 m. su sąlyga, kad A. Duda nebekandidatuos antrai kadencijai. J. Kaczyńskis nebuvo linkęs iš karto atmesti tokį sprendimą. Tačiau nesulaukus opozicijos pritarimo (be kurio neįmanomi jokie konstitucijos pakeitimai), ši idėja kol kas žlugusi.

Todėl J. Kaczyńskis toliau laikėsi savo linijos. Jis ignoravo kritiką partijos viduje dėl minties surengti rinkimus per epidemiją ir mobilizavo valdančiąją daugumą, kuri priėmė įstatymą, kad gegužės 10 d. rinkimai vyktų paštu. Ir šis sprendimas sulaukė nemažai kritikos. Planuojama, kad balsalapius išdalins pašto darbuotojai, po to juos vėl surinks ir nuneš į rinkimų apygardas. Tad kyla nuogąstavimų, kad šitaip gali būti platinamas koronavirusas. Be to, tokia rinkimų forma neužtikrina slaptumo – nėra jokių garantijų, kad nebus balsuojama už kitus, pavyzdžiui, už savo artimuosius, kurie gyvena kitur, nei jų deklaruota gyvenamoji vieta. Dabar šį sprendimą turi patvirtinti arba atmesti Lenkijos aukštesnieji parlamento rūmai – Senatas.

Kodėl J. Kaczyńskis taip užsispyrusiai siekia, kad rinkimai įvyktų būtent gegužę? Anot W. Szackio iš privataus analitinio centro „Polityka Insight“, tam yra trys priežastys. Pirma, J. Kaczyńskis greičiausiai mano, kad sąlygos rinkimams rudenį ar žiemą bus ne ką geresnės nei dabar, ypač jeigu tuo metu išsipildys mokslininkų prognozės ir ateis antra koronaviruso epidemijos banga. Antra, J. Kaczyńskis mano, kad šį pavasarį būtų paskutinis šansas laimėti rinkimus ir užsitikrinti prezidento, premjero postus ir Seimo daugumą PiS partijai artimiausiems 3 metams. Vėliau gali būti per vėlu, nes rinkėjai, pajutę ekonominės recesijos padarinius, nusisuks nuo PiS.

Trečia, J. Kaczyńskiui nereikia pernelyg sustiprėjusio A. Dudos. Prieš epidemiją A. Duda vėl pabandė nutolti nuo PiS. Pavyzdžiui, dėliodamas savo rinkimų štabą, jis bandė užtikrinti, kad jame būtų kuo daugiau jo aplinkos žmonių ir kuo mažiau PiS atstovų. Dudos štabas nekoordinavo su PiS savo rinkimų kampanijos ir neklausė partijos rekomendacijų. Jei A. Duda laimėtų antrą prezidento kadenciją, PiS jam taptų išvis nebereikalingas. Tai kelia grėsmę, kad A. Duda nebesilaikys partijos linijos ir vetuos jai svarbius parlamento nutarimus. PiS atliktos apklausos rodo, kad Lenkijos prezidento rinkimuose dalyvautų apie 40 proc. rinkėjų ir jau pirmame ture galėtų laimėti A. Duda. Būtent to ir ko reikia J. Kaczyńskiui – pakankamai didelė pergalė prieš opozicinius kandidatus, bet nepakankamai teisėta visuomenės akyse. Tai verstų A. Dudą gręžtis atgal į PiS politinės paramos ir laikytis partijos linijos.

Šioje situacijoje labai svarbūs opozicijos veiksmai. Iš pradžių ji svarstė pasirinkti „atominę opciją“ – visi opozicijos kandidatai oficialiai pasitrauktų iš rinkimų ir paliktų A. Dudą vieninteliu kandidatu siekti prezidento posto. Tokiu atveju rinkimai negalėtų įvykti. Bet netikėtai vasario–kovo mėn. rinkimuose atsirado naujų kandidatų, daugiausia kraštutinės dešinės atstovai. Kaip vėliau parodė portalas Wirtualna Polska, vienam iš tų kandidatų Marekui Jakubiakui reikiamus 100 000 parašų kandidatūrai registruoti rinko PiS partijos nariai. Tad galima pagrįstai kelti versiją, kad tuos papildomus kandidatus rado PiS partija, kad užkirstų kelią opozicijai realizuoti „atominę opciją.“

Opozicinės partijos svarstė ir rinkimų boikoto idėją. Didžiausia opozicinė partija „Piliečių platforma“ (Platforma Obywatelska, PO) po tam tikro blaškymosi galiausiai apsisprendė boikotuoti rinkimus. Tokią poziciją, be abejonės, nulėmė PO politiniai interesai. Jų kandidatė rinkimuose M. Kidawa-Błońska iki šiol rinkimų kampanijoje atrodė katastrofiškai. Prieš epidemiją, gruodžio–sausio mėn., apklausos jai prognozavo antrą vietą ir galimybę pakovoti dėl prezidento posto antrame ture, dabartinės apklausos jai numato ketvirtą vietą ir ne didesnį nei 10 proc. rinkėjų palaikymą. Tad boikotas yra vienintelė galimybė PO kaip nors užglaistyti savo tragišką pasirodymą.

Kita opozicijos dalis laikosi nuomonės, kad net ir labai nelygiomis rinkimų kovos sąlygomis reikia stengtis daryti tai, kas įmanoma, ir bandyti atimti prezidento postą iš PiS. Šios pozicijos neįmanoma visiškai atsieti nuo jos propaguotojų politinių interesų. Labiausiai ją išpažįsta Lenkijos valstiečių partijos (Polskie Stronnictwo Ludowe, PSL) lyderis W. Kosiniak-Kamyszas. Būtent jis turi daugiausia šansų patekti į antrą prezidento rinkimų turą. Kai kurie netgi ragina susivienyti aplink W. Kosiniak-Kamyszą ir traktuoti jį kaip bendrą Lenkijos opozicijos kandidatą. Tokią nuomonę išreiškė, pavyzdžiui, buvęs prezidentas A. Kwaśniewskis arba kairiųjų pažiūrų rašytojas Z. Szczerekas. Jeigu W. Kosiniak-Kamyszui pavyktų net ir pandemijos sąlygomis pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, tai būtų didelė pergalė tiek jam, tiek PSL ir prisidėtų prie partijos tapatybės transformacijos iš agrarinės regioninės į krikdemišką miestiečių.

Nedaug nuo W. Kosiniak-Kamyszo atsilieka nepartinis kandidatas S. Hołownia. Jis, nors ir kritikuoja idėją rengti rinkimus per pandemiją, taip pat mano, kad reikia stengtis iš esamos situacijos išspausti maksimumą. Tikimybė patekti į antrą turą kol kas menka, bet surinkus daugiau nei 10 proc. balsų ir ypač pasirodžius geriau nei PO ar kairiųjų kandidatams, galima būtų atsispirti nuo to rezultato ir kurti politinę jėgą, su kuria bandytų dalyvauti ateinančiuose parlamento rinkimuose. Tuo tarpu kairės ir nacionalistinės partijos „Konfederacja“ kandidatai, atitinkamai R. Biedrońas ir K. Bosakas, tegali tikėtis apie 5–6 proc. palaikymo ir pagrindinis jų interesas yra kuo greičiau užbaigti rinkimų procesą, iš kurio jiems jokios naudos.

Verta pridėti, kad kairės aktyvistai ir publicistai ragina rinkėjus masiškai fiksuoti rinkimų ir sveikatos apsaugos procedūrų pažeidimus ir, sukaupus didelį kiekį medžiagos, bandyti kvestionuoti rinkimų legitimumą.

Lenkijos prezidento rinkimų likimas spręsis gegužės 6–7 d., paaiškėjus Lenkijos Senato sprendimui dėl balsavimo paštu. Galimi du Senato sprendimai. Arba jis gali pritarti idėjai, bet nukelti įstatymo įsigaliojimą vasaros pabaigos link. Taip būtų automatiškai nukelti prezidento rinkimai, nebent Senato sprendimą vetuotų prezidentas. Arba Senatas galėtų atmesti idėją balsuoti paštu. Tada įstatymas grįžtų į Lenkijos Seimą ir, norint jį vėl patvirtinti, J. Kaczyńskiui reikėtų žūtbūt surinkti daugiau nei 230 balsų. Šiuo atveju lemiamą vaidmenį turi J. Gowinas – jei jis surinks bent 6 žmones, kurie balsuos prieš balsavimą paštu, tuomet PiS patirs pralaimėjimą. Tada, labiausiai tikėtina, reikės arba organizuoti rinkimus gegužės 10 d. įprastu būdu, arba nusileisti ir nukelti rinkimus paskelbus nepaprastąją padėtį dėl stichinės nelaimės.

Kol kas atrodo, kad J. Kaczyńskis sunkiai, bet artėja prie savo tikslo: greičiausiai gegužę Lenkijoje kokia nors forma įvyks prezidento rinkimai, kuriuos laimės A. Duda. Tam turėtų pagelbėti ir Lenkijos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasikeitimas, o tai pagaliau leis PiS jame įvesti tiesioginį valdymą. Tai ypač svarbu, nes Lenkijoje būtent Aukščiausiasis Teismas tvirtina rinkimų rezultatus. Kita vertus, teismo pirmininku greičiausiai taps PiS nominantas, kurio išrinkimą ir legitimumą kvestionuoja kiti Lenkijos teisėjai, opozicija ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Net jei viskas gegužę įvyks pagal J. Kaczyńskio planą, Lenkijai tai kainuos labai daug. Tikėtina, kad šalis atsidurs didžiausioje politinėje krizėje nuo 1989 m. Kaip savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ rašė A. Stankiewiczius: „Jeigu Jarosławas Kaczyńskis pasieks savo ir rinkimai įvyks gegužę, tai reikš tiek, kad dėl neįtikėtinai kontroversiško balsavimo po nenormalios rinkimų kampanijos spręs [Aukščiausiojo Teismo – M. A.] rūmai, kurių teisėjų nepriklausomumą kvestionavo didžioji dalis jų kolegų iš Aukščiausiojo Teismo. O opozicijai ir PiS kritikams tai duos teisę, mažiausiai retorinę, kvestionuoti teismo verdiktą, o su tuo taip pat ir rinkimų rezultatus.“ Prie viso to dar reikia pridėti, kad Lenkijoje de facto nebeegzistuoja valdančioji dauguma: po J. Gowino konflikto su J. Kaczyńskiu „Porozumienie“ pašalinimas iš valdančiosios daugumos tėra laiko klausimas. O šalia to kritika dėl rinkimų organizavimo yra iš Europos Sąjungos bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos.

Taigi, Lenkija gali atsidurti panašioje padėtyje, kokioje buvo Ukraina 2004–2005 m. sandūroje po Viktoro Janukovyčiaus pergalės prieš Viktorą Juščenką: bus įvykę prezidento rinkimai, kurių teisėtumą kvestionuos didelė dalis politinio elito, visuomenės ir tarptautinės bendruomenės. Ir kol kas niekas neturi atsakymo, kaip Lenkija galėtų potencialai išbristi iš tokio masto politinės krizės.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako