Marijuš Antonovič. Daug pasakantis ministro Narkevičiaus kuklumas

LRT Tyrimų skyriaus paviešintoje informacijoje apie susisiekimo ministro Jaroslavo  Narkevičiaus galimas korupcines schemas vykdant viešuosius pirkimus svarbu atkreipti dėmesį į vieną detalę.

Absoliuti dauguma švietimo įstaigų, per kurias J. Narkevičius, kaip teigiama, „tvarkė savo reikalus“, yra tautinių mažumų mokyklos arba darželiai. Bent jau kol kas viešojoje erdvėje nėra informacijos, kad J. Narkevičius būtų plačiai bendradarbiavęs su „Sodžiaus būstu“ remontuojant didesnį skaičių lietuviškų mokyklų ar darželių. Nors ir Vilniaus mieste, ir Trakų rajone lietuviškų švietimo įstaigų yra gerokai daugiau nei lenkiškų ar rusiškų, tokiu pasirinkimu ministras smarkiai susimažino sau potencialią naudą.

Kyla klausimas, kas galėjo lemti tokį J. Narkevičiaus – jeigu, kaip teigia „Sodžiaus būsto“ savininkas Aleksandras Ribnikovas, jis iš tikrųjų „pagelbėdavo“ jam su šių mokyklų ir darželių viešaisiais pirkimais – apsiribojimą. Gal taip buvo tikimasi, kad pavyks išvengti teisėsaugos ar bent jau žiniasklaidos dėmesio? O gal buvo nedrąsu lįsti ne į visai savo daržą ir dar ten tvarkytis savo gerovės reikalus?

Galima spėti, kad ne tai buvo esminis J. Narkevičiaus kuklumo motyvas. Greičiau tai buvo jaukas, kuris Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) ir jos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui padeda funkcionuoti Lietuvos politikoje ir ant kurio pakabintos beveik visos pagrindinės Lietuvos partijos.

Didžioji dalis Vilniaus miesto, Trakų ir Švenčionių rajonų savivaldos politikų iš nacionalinių partijų žino, kad LLRA-KŠS yra viena geriausių koalicijos partnerių, su kuria labai lengva susitarti ir kartu dirbti koalicijoje. Kodėl? Nes V. Tomaševskis (būtent jis visais atvejais yra pagrindinis derybininkas) paprastai kelia tik vieną sąlygą: palikti lenkiškų ir rusiškų mokyklų priežiūrą LLRA-KŠS ir nekišti ten nosies kitiems, o visa kita – ko pageidausite, tą ir gausite.

Žvelgiant iš nacionalinių partijų perspektyvos, sprendimas yra logiškas. Jų rinkėjams tautinių mažumų švietimas neaktualus, o daugiau tokių politinių jėgų, kurios prašytų tiek nedaug už pritarimą daugumai koalicijos sprendimų ir nekeltų konfliktų jokiais klausimais, išskyrus vieną (tautinių mažumų švietimo), nerasi. Tokio LLRA-KŠS pasiūlymo negali atsisakyti jokia nacionalinė partija.

Dividendus iš to renka ir LLRA-KŠS. Ji tautinių mažumų, daugiausia lenkų, mokyklas paverčia savo partinėmis bazėmis. Didžioji dalis Vilniaus krašto ir Vilniaus miesto gyventojų, ypač lenkų tautybės, žino daugybę istorijų, kaip lenkiškų mokyklų mokytojai (o per juos ir mokinių tėvai) yra įtraukiami į parašų už LLRA-KŠS kandidatus rinkimą per visus rinkimus, gyventojų pajamų mokesčių dalies pervedimą – LLRA-KŠS ir Lietuvos lenkų sąjungai. Be šių esminių funkcijų, lenkų mokyklos prireikus panaudojamos protestams organizuoti, per rinkimų kampanijas mokytojai nemokamai dalija LLRA-KŠS skrajutes, agituoja, stebi rinkimus. Jei kuriam mokytojui tai netinka, gali ieškotis kito darbo, o tėvai savo atžaloms – naujos švietimo įstaigos. LRT tyrimas parodė, kad dalis LLRA-KŠS politikų iš tų lenkiškų mokyklų galbūt dar ir šiek tiek užsidirba.

Ir taip Lietuvoje kuriama ir palaikoma tai, ką mokslininkas Karolis Dambrauskas pavadino etnine demokratija, kai de jure visiems yra vienodos demokratinės taisykles, tačiau valdžia privilegijuoja dominuojančią etninę grupę. Tik skirtingai, nei galėjo lig šiol atrodyti, ją kūrė ne vien tik nacionalinės partijos. Tai bendras LLRA-KŠS ir pagrindinių Lietuvos partijų projektas.

Esant tokiai situacijai, Lietuvos lenkų šeimoms, ypač gyvenančios Vilniaus mieste, tenka rinktis: leisti vaikus į tautinių mažumų mokyklas, kuriose vaikas jausis komfortiškiau, bet kurios yra politizuotos, pajungtos LLRA-KŠS darbotvarkei ir turi daug iššūkių su mokymo kokybe (2018 m. PISA tyrimai rodo, kad Lietuvos lenkiškų mokyklų mokinių gebėjimai prastesni nei jų vienmečių iš lietuviškų ir rusiškų mokyklų).

Arba leisti vaikus į lietuviškas mokyklas, kurios mažiau politizuotos, turi mažiau problemų su kokybe, bet tuomet jų atžalos negauna galimybės gerai išmokti savo gimtąją kalbą, kultūrą, literatūrą ir istoriją, o tai kelia nutautėjimo pavojų. Be to, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, mokinių, besimokančių ne gimtąja kalba, pasiekimai paprastai būna blogesni. Dar aštriau ši dilema iškyla mišriose šeimose.

Bet ši situacija puikiai tinka tiek LLRA-KŠS, tiek kol kas ir likusioms Lietuvos partijoms. Ir nereikėtų tai sieti vien tik su politiniais dividendais LLRA-KŠS: dalis šios partijos veikėjų yra nuoširdžiai įsitikinę, kad toks mokyklų bendruomenių pajungimas partijai ir jos lyderio valiai yra geriausias būdas išsaugoti Lietuvos lenkų bendruomenę nuo nutautėjimo (nors demografiniai ir švietimo rodikliai rodo atvirkštinį rezultatą). Netgi tarp pačių lenkų mokyklų mokytojų galima rasti tokių, kurie savo noru ir įsitikinimų vedami eina „atidirbti“ partijai.

Tuo tarpu nacionalinės partijos irgi pasitenkina ne vien tik geru koaliciniu partneriu, su kuriuo prieš rinkimus dar galima neblogai pasirieti ir susimobilizuoti – jam ir sau – balsus etniniu pagrindu, o tai ypač gelbėja antrame Seimo vienmandačių ar merų rinkimų ture. Dalis tų partijų vadovybių tikriausiai dar ir tikisi, kad tokiomis sąlygomis vis daugiau Lietuvos lenkų rinksis lietuviškas mokyklas, o to rezultatas galėtų būti jų asimiliacija ir Lietuvos lenkų „problemos“ išsprendimas maždaug iki 2050 m.

Iki šių metų Seimo rinkimų jau liko mažiau nei šeši mėnesiai, ir vienmandatėse Vilniaus krašto apygardose pamažu atsiranda kandidatų, žadančių išlaisvinti tą regioną iš LLRA-KŠS „nasrų“. Pristatytų minčių kontekste vertėtų jiems užduoti klausimą: ar jie pasirengę pasiūlyti kokybišką švietimą Lietuvos lenkams jų gimtąja kalba? Kad lenkų vaikai gerai įvaldytų tiek lietuvių, tiek lenkų kalbas, kad pažinotų vienodai gerai ne tik lietuvių, bet ir lenkų kultūrą, literatūrą, Vilniaus krašto istoriją? Jeigu kandidatai nenorės apie tai kalbėti ar neturės konkrečių pasiūlymų šia tema, tai bus greičiausiai ženklas, kad jie toliau nori žaisti etninio pasidalijimo žaidimą.

Be abejo, daliai tų politikų ir jų rinkėjų gali pasirodyti šventvagiška, kad Lietuvos valstybė investuotų į gerą tautinių mažumų atstovų ne tik lietuvių, bet ir savo gimtosios kalbos mokėjimą ir kultūros išmanymą. Bet čia jau kyla klausimas: kokios visuomenės ir švietimo mums reikia XXI a. – per prievartą visus suvienodinančio ir standartizuojančio, niveliuojančio bet kokį žmogaus išskirtinumą ir individualumą? Ar gerbiantį kitoniškumą, kultūrinę ir pažinimo įvairovę, iš kurios gimsta naujos idėjos ir išradimai, kurių dabar karštai ieškosime bandydami išsikapstyti iš naujos ekonominės krizės? Tai jau kitų svarstymų tema.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako