Marijuš Antonovič. Kiek 1863–1864 m. sukilimo liko šiandienos Lenkijos politikoje?

Neseniai įvykusios 1863–1864 m. sukilimo dalyvių laidotuvės Vilniuje paskatino visas jo palikimą paveldėjusias tautas permąstyti savo santykius su šiuo įvykiu ir jo didvyriais. Gan kuklus iškilmių Vilniuje pateikimas Lenkijos žiniasklaidoje, ypač nevalstybinėje ir neprijaučiančioje valdančiajai daugumai, rodo, kad 1863–1864 m. sukilimas nėra lenkų politinę ir istorinę sąmonę labiausiai veikiantis dirgiklis. Tačiau tai tėra pirmo žvilgsnio iliuzija.

Skirtingai nei lietuviai ar baltarusiai, lenkai nesvarsto, ar 1863–1864 m. sukilimas „buvo mūsų.“ Nemažai daliai lenkų tas sukilimas yra ne tik „mūsų,“ bet vis dar „tik mūsų“. Nepaisant atlikto nemažo darbo vystant lietuvių, lenkų, baltarusių bendradarbiavimą kultūroje ir moksle, ypač tarp istorikų, statistiniam lenkui net nekyla minčių, kad Zigmuntas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas ar Antanas Mackevičius galėjo būti ne tik lenkais, bet lietuviais ar baltarusiais. Pavyzdžiui, Krzysztofas Zwolińskis savo tekste Lenkijos valstybinės televizijos portale skundėsi, kad per lapkričio 22 d. vykusias laidotuves lietuviai ir baltarusiai atėmė iš Lenkijos jos didvyrius, paversdami juos iš lenkų į lietuvius ar baltarusius.

Greičiausiai šį skirtumą galima paaiškinti gan skirtingomis atminties apie sukilimą trajektorijomis per pastaruosius 150 metų. Jei lietuviai ir baltarusiai svarstė, kiek tas sukilimas buvo „jų“ ar „lenkų ponų“, tai lenkai sau kėlė ir vis kelia sukilimo tikslų ir prasmės klausimus.

1863–1864 m. sukilimas išsiskyrė iš kitų lig šiol vykusių sukilimų. 1794 m. Tado Kosciuškos ir 1831–1832 m. sukilimus galima labiau laikyti ATR/Lenkijos-Rusijos karais nei sukilimais. 1846 m. Krokuvos, 1846 m. ir 1848 m. Didžiosios Lenkijos sukilimai apėmė sąlyginai mažas teritorijas ir truko trumpai. Bet 1863–1864 m. sukilimas buvo ilgiausiai trukęs ir didžiausią teritoriją aprėpęs sukilimas per visą Lenkijos istoriją. Dėl to būtent jis, anot Zdisławo Pietrasiko, pagimdė esminę dilemą, kurią lenkai sprendė per likusį 19 a. ir visą 20 a.: ar verta kovoti dėl nepriklausomybės, kai aišku, kad kova pralaimėta? Kur riba tarp pragmatizmo ir išdavystės? Kur riba tarp politinio realizmo ir oportunizmo?

Atsakymai į šią dilemą priklausė nuo požiūrio į 1863–1864 m. sukilimą. Prijaučiantieji Lenkijos romantinei tradicijai teigia, kad nepaisant pralaimėjimo, sukilimas turėjo prasmę. Svarbią vietą šioje argumentacijoje užima moralė: ATR/Lenkija buvo negarbingai padalinta ir ji turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą ginklu atsikovoti savo prarastą laisvę. Tokia argumentacija dažnai implikuoja, kad į pagalbą Lenkijai ateis jos sąjungininkai (dažniausiai Vakaruose), kurie jaus būtinybę nugalėti agresorius ir ištaisyti istorinį neteisingumą, kuris nulėmė Lenkijos nelaisvę. Net jeigu šį kartą nepavyko, paaukotos jėgos ir gyvybės atneš savo vaisius ateityje, kuomet Lenkija tikrai išsilaisvins iš okupantų priespaudos. Lenkijos politiniuose debatuose tokia pozicija dažnai yra įvardijama kaip „sukilimo tradicija“.

Tuo pačiu ji sulaukė kritikos, kurią Jacekas Czaputowiczius (taip, tai yra dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras) ir Anna Wójcik įvardija „lenkiškuoju realizmu“. 1863–1864 m. sukilimo skeptikai savo poziciją paremia 19 a. prūsų karininko ir karo teoretiko Carlo von Clausewitzo požiūriu, kad karas tėra politikos tęsinys kitu būdu. Iš čia kyla eilė klausimų sukilimo organizatoriams: ar 1863–1864 m. sukilimas padėjo Lenkijai pasiekti savo politinių tikslų? Ar suformuluoti tikslai buvo realistiški? Ar rengiant karinę kampaniją atsižvelgta į pajėgumų skirtumus? Ar buvo tinkamai pasiruošta? Lenkijos realistai mano kad visi atsakymai į šiuos klausimus yra neigiami. Jie teigė, kad daugiau prasmės turėjo darbas, kuriuo siekiama gerinti Lenkijos politinę padėtį duotomis sąlygomis, stiprinti šalį iš vidaus, ypač ekonomiškai ir kultūriškai. Be to, nereikia turėti iliuzijų dėl Vakarų paramos.

1918 m. lapkričio 11 d. atsikūrusioje Lenkijos valstybėje viršų akivaizdžiai paėmė sukilėlių tradicija. Lenkijos nepriklausomybės kalvis Józefas Piłsudskis, kurio tėvai ir giminės dalyvavo 1863–1864 m. sukilime, buvo to sukilimo produktas. Jis labai daug studijavo sukilėlių atsiminimus, jų taktiką ir pagal tai sukūrė savo 1914 m. legionų taktiką ir etosą. 1918 m. Lenkijos tuometinėje teritorijoje gyveno apie 4000 1863–1864 m. sukilėlių. 1919 m. juos priskyrė Lenkijos kariuomenei ir jie tapo jos veteranais, gaudavo veteranų pašalpas, turėjo teisę nešioti karinę uniformą. Visoje Lenkijoje (taip pat ir Vilniuje) buvo įkurti 1863–1864 m. sukilėlių globos namai. 1933 m. buvo minimos iškilmingos sukilimo 70-osios metinės. Tad tarpukario Lenkijoje 1863–1864 m. sukilėliai buvo labai gerbiami. Garsus Lenkijos 20 a. politikos veikėjas, buvęs Laisvosios Europos Radijo lenkiškosios sekcijos redaktorius Janas Nowakas-Jeziorańskis savo prisiminimuose mini, kaip tėvai jį mokė gerbti sukilėlius.

Tragiški II pasaulinio karo įvykiai ir 20 a. antros pusės kova prieš komunistinį režimą 1863–1864 m. sukilimo atmintį nustūmė į šalį. Jo vietą užėmė 1944 m. Varšuvos sukilimo patirtis. Atrodytų, kad tai yra natūralios laiko tėkmės rezultatas, kuomet žmonės didesnę reikšmę teikia dar sąlyginai neseniai vykusiems istoriniams įvykiams, kurie, anot jų, daug labiau paveikė jų dabartinius gyvenimus.

Galima teigti, kad 1944 m. Varšuvos sukilimas neturi nieko bendro su 1863–1864 m. sukilimu: kitoks laikotarpis, kitokia politinė situacija, kiti žmonės, kiti okupantai ir potencialūs sąjungininkai. Varšuvos sukilimo tikslas buvo nugalėti vokiečius, išstumti juos iš Varšuvos ir, atkūrus Lenkijos valstybę sostinėje, sutikti jau kitame Vyslos upės krante stovėjusią sovietų kariuomenę. Dar prieš prasidedant sukilimui Lenkijos politinėje ir karinėje vadovybėje virė ginčai dėl jo prasmės. Pavyzdžiui, generolas Władysławas Andersas rašė: „Laikau tai didžiausia nelaime mūsų dabartinėje situacijoje. Nebuvo jokių šansų sėkmei, tai tik pastatė į pavojų ne tik mūsų sostinę, bet ir vokiečių okupuotą šalies dalį naujoms baisioms represijoms. […] Turbūt joks sąžiningas ir neaklas žmogus neturėjo iliuzijų, kad atsitiks tai, kas nutiko, kad sovietai ne tik nepadės mūsų numylėtai, didvyriškai Varšuvai, bet su didžiausiu pasitenkinimu ir džiaugsmu lauks, kol bus iki dugno išlietas Lenkų Tautos kraujas“. Kitur, privačioje korespondencijoje W. Andersas teigė, kad „Sukilimo pradėjimą traktuojame kaip sunkų nusikaltimą ir klausiame, kas už tai atsakingas.“

Tad, nors 1863–1864 m. ir 1944 m. Varšuvos sukilimus skiria 80 metų, abiem atvejais Lenkijos politikai ir karininkai sprendė iš esmės identiškas problemas ir pateikė joms atsakymus, grįstus per 80 metų beveik nepakitusiomis filosofijomis. Ne veltui, Varšuvos Povonzkų kapinėse ant paminklo žuvusiems per Varšuvos sukilimą parašyta „Gloria Victis“, kas reiškia „šlovė nugalėtiems“. Būtent taip vadinasi Elizos Orzeszkowos novelė apie 1863–1864 m. sukilėlius.

Net praėjus šimtmečiui po 1863–1864 m. sukilimo, Lenkijos politinė vaizduotė šiuo klausimu nesugebėjo per daug pasistūmėti į priekį. 1963 m. „Tygodnik Powszechny“ savaitraštyje įvyko debatas tarp Stanisławo Stommos ir Paweło Jasienicos dėl 1863–1864 m. sukilimo vertinimo. S. Stomma teigė, kad tai buvo visiška kvailybė: sukilimas buvo pasmerktas žlugti, buvo visiškai neatsižvelgta į tarptautinę situaciją (ypač į tuometinės Prūsijos poziciją), o motyvacija kovai buvo paremta nerefleksyviu noru kautis su Rusija, kuri už tai atsikeršijo žiauriomis represijomis. Tuo tarpu P. Jasienica jam atsikirto teigdamas, kad 19 a. Rusija buvo anachronistinės feodalinės santvarkos Lenkijoje išlikimo garantas. Vienintelis būdas modernizuoti Lenkiją ir išeiti iš feodalizmo buvo ginkluota kova prieš Rusiją. Esą, jei ne 1863–1864 m. sukilimas, Lenkijos valstietija nebūtų išsilaisvinusi nuo baudžiavos, o tai reikštų, kad ji vargu, ar būtų gynusi Lenkijos laisvę 1918–1920 m. nepriklausomybės kovose.

Verta priminti, kad S. Stomma buvo rusofilas ir ne kartą išrinktas į Seimą, priklausė provaldiškai katalikiškai frakcijai „Znak“. Tuo tarpu P. Jasienica II pasaulinio karo metais buvo įsitraukęs į Armijos Krajovos veiklą, vėliau buvo suimtas komunistinio saugumo, o P. Jasienica nebuvo jo tikras vardas, tik slapyvardis. Kadangi šių autorių debatas vyko komunistinėje nesuverenioje Lenkijoje, galima teigti, kad tai nebuvo vien tik apie 1863–1864 m. sukilimą. Tarp eilučių galima įskaityti, kaip, anot S. Stommos ir P. Jasienicos, lenkams reikėjo priešintis komunistinei diktatūrai. Šią mentalinę priklausomybę nuo 1863–1864 m. sukilimo ir jo refleksijų parodo kiek vėliau Romos Katalikų Bažnyčios Lenkijoje inicijuota vieno iš sukilimo vadų Romualdo Traugutto beatifikacijos byla.

Didele dalimi šį lenkų prisirišimą prie 1863–1864 m. sukilimo sukurtų mąstymo rėmų galima paaiškinti politinio suverenumo neturėjimu ir poreikiu kovoti dėl Lenkijos laisvės per beveik visą 19 a. Tačiau, kaip pasikeitė situacija Lenkijai atgavus nepriklausomybę? Norint tai suprasti, reikia sugrįžti į 2017 m. kovo 10 d. Tada Varšuvos oro uoste nusileido lėktuvas su tuometine premjere Beata Szydło, kuri ką tik 27:1 pralaimėjo Europos Unijos vadovų taryboje balsavimą dėl Donaldo Tusko perrinkimo jos pirmininku. Premjerę pasitiko su gėlėmis valdančiosios partijos PiS vadovybė su Jarosławu Kaczyńskiu priešakyje. Jie teigė, kad tai kas įvyko nebuvo pralaimėjimas: esą Lenkija parodė, kad ji turi savo interesus, savo nuomonę ir nesiruošia pasiduoti galingųjų Vakarų valstybių diktatui. Konteksto dėlei reikia pridėti, kad J. Kaczyńskio šeimoje buvo labai kultivuojamas Varšuvos sukilimo atminimas, kuriame kovojo jo tėvas.

Lenkijos publicistas ir žurnalistas, buvęs diplomatas Witoldas Juraszas tokią valdančiųjų politiką Europoje vadina „permanentiniu Varšuvos sukilimu“. Esą, „tauta, kuri pralaimėjimus vadina pergalėmis nėra pajėgi vykdyti racionalios užsienio politikos“. O lenkų įprotis pralaimėjimus vadinti pergalėmis, kaip buvo parodyta, atsirado po 1863–1864 m. sukilimo ir jo refleksijos.

Taigi, nors Lenkijos ir jos piliečių atmintyje 1863–1864 m. sukilimas nėra taip ryškiai matomas, kaip Antrojo pasaulinio karo, Holokausto, Armijos Krajovos, komunistinės priespaudos ir Solidarumo judėjimo istorija, jis toliau labai veikia lenkų politinius debatus ir vaizduotę. 1863–1864 m. sukilimo suformuota mąstymo logika atsirado okupacijos sąlygomis, bet ji nesugeba atsitraukti iš Lenkijos politikos net ir dabar, kai Lenkija yra suvereni valstybė ir vykdo savarankišką vidaus bei užsienio politiką.

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.