Marijuš Antonovič. Lenkijoje artėja Jarosławo Kaczyńskio eros pabaiga

Iki šiol nedaug pašalinių stebėtojų atkreipdavo dėmesį, kad Lenkiją valdo ne Teisės ir teisingumo partija (lenkiškai – Prawo i Sprawiedliwość, PiS), vadovaujama Jarosławo Kaczyńskio, bet jungtinės dešinės koalicija. Ją sudaro ne tik PiS, bet ir teisingumo ministro Zbigniewo Ziobro euroskeptiška, tradicionalistinė kraštutinės dešinės partija „Solidari Lenkija“ (lenkiškai – Solidarna Polska, SP) ir Jarosławo Gowino partija „Porozumienie.“ Šis niuansas yra kertinis norint suprasti Lenkijos palaipsnį ėjimą link politinės krizės.

Dauguma Lenkijos politikos apžvalgininkų, o neoficialiai ir Lenkijos politikų, pripažįsta, kad dabartinė parlamento kadencija iš esmės užsibaigė. Nors kiti rinkimai numatyti tik 2023 m. rudenį, tačiau jau dabar aišku, kad Lenkijos Seime ir Senate iki kitų rinkimų nieko ypatingo neįvyks. Taip nutiko dėl to, kad nuo 2015 m. Lenkiją valdanti jungtinės dešinės koalicija de facto nebeegzistuoja ir Lenkijoje nebeliko parlamentinės daugumos. Prie šios situacijos buvo prieita trimis etapais.

Pirma, 2020 m. gegužę J. Gowinas sugebėjo mobilizuoti pakankamą skaičių savo šalininkų parlamente ir užblokuoti J. Kaczyńskio bandymą suorganizuoti prezidento rinkimus pirmosios koronaviruso pandemijos bangos įkarštyje. Tai lėmė, kad PiS kandidatas į prezidentus Andrzej Duda neteko galimybės lengvai užsitikrinti perrinkimo ir turėjo vasarą nuožmiai kovoti dėl antros kadencijos su opozicijos kandidatu Rafału Trzaskowskiu. Šis J. Gowino žingsnis sugriovė bet kokį pasitikėjimą tarp jo ir J. Kaczyńskio, kuris lig šiol siekia nubausti J. Gowiną už tokį nepaklusnumą. Nuo to momento J. Gowinas ir partija „Porozumienie“ suprato, kad kituose parlamento rinkimuose jie nebebus įtraukti į bendrą sąrašą su PiS ir privalo ieškoti savarankiškos politinės ateities.

Antras žingsnis link jungtinės dešinės koalicijos griūties įvyko iš karto po Lenkijos prezidento rinkimų 2020 m. liepą. Po jų Z. Ziobro pasiūlė J. Kaczyńskiui, kad jo partija SP ir PiS susilietų į vieną. J. Kaczyńskis šį pasiūlymą atmetė. Z. Ziobro priėmimas į PiS reikštų, kad jis iš karto taptų rimtu konkurentu premjerui Mateuszui Morawieckiui, kurį J. Kaczyńskis vis dar mato kaip savo įpėdinį. Be to, kadaise Z. Ziobro jau buvo susipykęs su J. Kaczyńskiu – būtent dėl to konflikto 2011 m. ir atsirado SP partija. Nuo to momento J. Kaczyńskis nepasitikėjo Z. Ziobro ir stengėsi jo neprisileisti pernelyg arti bei neleisti jam per daug augti politiškai, nes Z. Ziobro, anot J. Kaczyńskio, turi „išdavystės geną“.

Po J. Kaczyńskio neigiamo atsakymo, Z. Ziobro suprato, kad jis irgi nebeturi jokios bendros ateities su PiS ir privalės ieškoti kito politinio kelio. Tad nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. Z. Ziobro ir SP bando kurti išskirtinę politinę tapatybę ir išnaudoti kiekvieną progą parodyti, kad jie yra tikra autentiška dešinė, kai tuo tarpu PiS esą pasidavė „leftistinėms“ tendencijoms iš Vakarų: jie bijo rimtai imtis abortų draudimų, nepakankamai kovoja su „LGBT ideologija,“ užsiima kvaila kova su klimato kaita ir atiduoda per daug Lenkijos suverenumo Europos Unijai.

Trečias įvykis, galutinai palaidojęs jungtinės dešinės koalicijos egzistavimą, yra Lenkijos Konstitucinio Tribunolo sprendimas uždrausti abortus vaiko apsigimimo atveju ir dėl to kilę masiniai protestai Lenkijoje. Šis nutarimas buvo priimtas 2020 m. spalį, kai Lenkijoje siautė antra koronaviruso pandemijos banga, su kuria Lenkijos valdžia visiškai nepajėgė tvarkytis ir dėl to buvo smarkiai kritikuojama tiek Lenkijos politinės opozicijos, tiek žiniasklaidos (manoma, kad vien per 2020 m. Lenkijoje dėl koronaviruso pandemijos įvyko per 70 000 perteklinių mirčių). Konstitucinis Tribunolas tikėtina tokį griežtą nutarimą priėmė paskatintas J. Kaczyńskio. Jam greičiausiai atrodė, kad šitaip bus atvertas dar vienas kultūrinio-ideologinio karo frontas, dėl kurio pavyks pridengti Lenkijos nesėkmes valdant koronaviruso pandemiją, mobilizuoti savo šalininkus bei liberalų, „leftistų“ ir opozicijos puolimo atmosferoje susigrąžinti į savo stovyklą SP ir „Porozumienie.“

Tačiau J. Kaczyński apsiskaičiavo. Jis numanė, kad Tribunolo sprendimas sukels nepasitenkinimą dalyje Lenkijos visuomenės (kitaip toks žingsnis neturėtų prasmės). Bet jis tikrai nenumatė, kad tas nepasitenkinimas bus toks didelis ir apims ne tik Lenkijos miestus, tačiau ir provinciją, kurioje lig šiol dominuoja PiS. Dėl Tribunolo sprendimo ir kilusio nepasitenkinimo krito PiS ir koalicinių partijų reitingai – jie pasiekė tokį lygį, kuris net ir laimėjus rinkimus nebegarantuotų savarankiškos daugumos parlamente. Tai panaikino paskutinę motyvaciją SP ir „Porozumienie“ ieškoti susitaikymo su PiS. Net ir pragmatiškas buvimas prie PiS nebeatneštų jiems valdžios ir iš jos plaukiančių privilegijų.

Todėl nuo 2020 m. rudens jungtinės dešinės koaliciją kas savaitę purto vieši nesutarimai arba skandalai. „Porozumienie“ bando parodyti save kaip naujos, nuosaikios dešinės atstovą: dažnai priešinasi vyriausybės, anot jų, pernelyg intervencionistinei ekonominei politikai ir nepritaria kultūrinio-ideologinio karo eskalacijai. Tuo tarpu SP elgiasi priešingai: jų politikai siūlo Lenkijai pasitraukti iš Stambulo konvencijos, priešinasi Europos Unijos Atsigavimo fondo ratifikavimui, kuris, jų nuomone, atima iš Lenkijos dalį suvereniteto, nepritaria naujai vyriausybės energetikos strategijai, numatančiai palaipsnį atsitraukimą nuo anglies, ir reguliariai kritikuoja M. Morawieckį arba nutekina kompromituojančią informaciją apie M. Morawieckio aplinkos žmones. Tiek dėl SP, tiek dėl „Porozumienie“ jungtinės dešinės koalicija negali priimti naujo įstatymo dėl kompetencijų perskirstymo vyriausybėje, kuris padidintų M. Morawieckio galias ir palengvintų dorojimąsi su koronaviruso pandemijos ekonominėmis pasekmėmis.

PiS tokioje situacijoje nelieka nuošalyje ir irgi imasi veiksmų. Vasario mėn. Adam Bielan, greičiausiai su J. Kaczyńskio paraginimu ir pritarimu, nesėkmingai bandė iš J. Gowino perimti valdžią „Porozumienie“ partijoje. Vyriausybė pradėjo pamažu šalinti SP žmones iš valstybinių įmonių. Taip pat PiS yra numatęs pristatyti „Naujos lenkiškos tvarkos“ programą, kuri numato Lenkijos modernizaciją, investicijas į infrastruktūrą ir mokestinius pokyčius. Oficialiai tai turėtų būti planas Lenkijai atsigauti po koronaviruso pandemijos. Tačiau iškilus poreikiui tai galėtų virsti ir PiS partijos rinkimų programa.

Šalia „Naujos lenkiškos tvarkos“ PiS numato ir naują ideologinį puolimą, kurio veidu turėtų būti švietimo ministras Przemysław Czarnek. Į jį įeitų naujų mokyklinių vadovėlių rengimas, universitetų apvalymas nuo „LGBT ideologijos“, daugybė patriotinių projektų (paminklų, arkų, vėliavų statymas). Tai turėtų užtikrinti ne tik PiS ištikimųjų rinkėjų palaikymą, bet ir neutralizuoti SP bandymus parodyti save kaip tikrą, klaidingų vakarietiškų ideologijų nesugadintą dešinės partiją.

Esant tokiai netikrumo ir nuolatinės įtampos tarp jungtinės dešinės koalicijos narių būsenai Lenkijos opozicinės partijos po labai ilgos pertraukos užuodė pirmą progą rimtesniam politiniam veikimui. Jos vilioja J. Gowiną ir „Porozumienie“ atsiskirti nuo jungtinės dešinės koalicijos ir sukurti kartu su Piliečių platforma, Lenkijos valstiečių partija ir Kairės koalicija naują laikiną techninę vyriausybę, kuri atimtų iš PiS kontrolės valstybinį transliuotoją bei parengtų Lenkiją naujiems priešlaikiniams parlamento rinkimams. Tokiai vyriausybei turėtų vadovauti J. Gowinas, kas turėtų tapti jo politinės karjeros apogėjumi. Pats J. Gowinas tikrai palaiko kontaktus su opozicija ir ieško naujų partnerių, su kuriais galėtų startuoti kituose parlamento rinkimuose. Labiausiai tikėtina, kad jis susivienys su Lenkijos valstiečių partija.

Vis dėlto dar didesnį šansą opozicijai suteikia būtinybė Lenkijai ratifikuoti Europos Unijos Atsigavimo fondą. Šiuo metu Lenkijoje vyksta diskusija, ar Fondo ratifikavimui reikalinga paprasta ar konstitucinė (3/5 parlamento narių) dauguma. Tačiau net ir paprastos daugumos atveju dėl SP pasipriešinimo J. Kaczyńskis būtų priverstas tartis su opozicinėmis partijomis. Didžiausia opozicinė Piliečių platformos ir Lenkijos valstiečių partijos kelia pritarimui savo sąlygas: į pinigų dalybą ir sprendimų priėmimą turi būti būtinai įtraukti savivaldybių atstovai ir opozicinės partijos. Mat lig šiol skirstant ekonominę paramą kovai su koronaviruso pandemijos pasekmėmis vyriausybė aiškiai diskriminavo tas savivaldybes, kurias valdė ne PiS atstovai.

Piliečių platforma ir Lenkijos valstiečių partija baiminasi, kad šis scenarijus gali pasikartoti ir skirstant europines lėšas. Jokia politinė jėga Lenkijoje nenori, kad jų šalis užblokuotų visos Europos Unijos mastu Atsigavimo fondą. Tai turėtų milžiniškų neigiamų politinių pasekmių ir sukeltų rinkėjų pyktį. Tad šiuo metu vyksta nervų žaidimas tarp PiS ir Lenkijos opozicijos dėl to, kas pirmas atsitrauks: ar valdžia įsiklausys į opozicijos nuogąstavimus, ar vis dėlto opozicija vardan bendro europinio projekto atidės savo būgštavimus vėlesniam etapui.

Tačiau paraleliai nervų karas tęsis ir jungtinės dešinės koalicijoje. Visi žino, kad faktinis išsiskyrimas virs į de jure išskyrimą. Kol kas koalicija vis dar laikosi dėl vis dar gaunamos naudos iš buvimo valdžioje – ypač svarbus yra „Porozumienie“ ir SP žmonių galimybės įsidarbinti valstybinėse įstaigose ir ten gerai užsidirbti. Nepaisant to, tiek J. Gowinas, tiek Z. Ziobro laukia gero momento atsiskyrimui nuo PiS. Ir jis gali ateiti anksčiau nei 2023 m. numatyti parlamento rinkimai.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.