Marius Kalanta. Kodėl bankai turi mokėti solidarumo įnašą? Nes jie – „dėdės ir dėdienės“

Kodėl Lietuva pasirinko apmokestinti neplanuotai dideles neuždirbtas bankų pajamas, gautas Europos centriniam bankui vykdant infliacijos mažinimo politiką? Bankų solidarumo įnašas yra nuosekli Lietuvoje susiformavusio socioekonominės raidos kelio rezultatas. Šis kelias kitoks nei Estijos, tad ir politinė reakcija į bankų rentas kitokia.

Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ Juozas Tumas-Vaižgantas pavaizdavo XIX a. Lietuvos kaime egzistavusį specifinį socialinį ir ekonominį fenomeną. Dėdžių ir dėdienių padėtis buvo tarpinė: viena vertus, artimi giminaičiai ir šeimos nariai, kita vertus, už maistą dirbantys ir labiau nei „tikri“ šeimos nariai išnaudojami samdiniai. Taip ir bankai. Viena vertus, jie – šalies finansų sistemos stuburas. Kita vertus, šiandieninėje Lietuvoje jų ekonominis vaidmuo yra pasikeitęs, o politinė įtaka sumažėjusi. Tad bankai tapo politinio išnaudojimo taikiniu, kai politikams (-ėms) prisireikia ką nors apkaltinti dėl ekonominių negerovių (sukėlė krizę, neduoda kreditų verslui, nemoka palūkanų už indėlius, godūs ir pan.), „pagerinti“ bankų reputaciją arba „nugręžti“, siekiant „atstatyti teisingumą“ bei spręsti viešųjų gėrybių ir paslaugų finansavimo problemas (ne tik dabartinis solidarumo įnašas, bet ir anksčiau įvestas papildomas pelno mokestis yra geri to pavyzdžiai). Tai rodo, kad bankai nebėra Lietuvos ekonominio augimo modelio variklis ir jų interesai nebeatitinka šį modelį palaikančių politikų (-ių) ir jo branduolyje esančių ekonominių sektorių interesų.

Lietuvoje pirmą kartą apie poreikį papildomai apmokestinti Lietuvoje veikiančių bankų neplanuotas pajamas prabilta šių metų vasarį, kuomet Lietuvos bankas kartu su Finansų ministerija atkreipė dėmesį į itin didelius laukiamus bankų pelnus ir juos priskyrė ne bankų verslo pastangoms, bet rentai, gaunamai Europos centriniam bankui kovoje su infliacija didinant bazinę palūkanų normą. Iniciatyva greitai sulaukė Premjerės ir Prezidento pritarimo. Valdančiosios koalicijos partneriai iš Laisvės partijos taip pat nebuvo itin skeptiški, jau nekalbant apie opoziciją. Tad balandžio viduryje bankų solidarumo įmoką numatantis įstatymo projektas pateiktas Seimui, o gegužės pradžioje priimtas.

Estijoje situacija buvo priešinga. Nors neplanuotos bankų pajamos politikų (-ių) ir ekonomistų (-ių) taip pat pripažintos, galimybė papildomai jas apmokestinti nebuvo svarstyta. Tą patį vasarį Estijos centrinio banko valdytojas Madis Mülleris tokią galimybę atmetė, argumentuodamas, kad papildomas apmokestinimas pablogintų bankų ir jų klientų padėtį, o tokio apmokestinimo nebuvimas sudarytų sąlygas ją pagerinti grėsmių kupinais laikais. Tuo diskusijos iš esmės ir baigėsi.

Kodėl Lietuva ir Estija, susidūrusios su panašiomis aplinkybėmis – didelėmis neplanuotomis bankų pajamomis – ir turėdamos panašų argumentų „už“ ir „prieš“ arsenalą, priėmė skirtingus sprendimus?

Antra, Lietuvoje ekonominio augimo varantieji sektoriai yra apdirbamoji gamyba ir transporto paslaugos. Pirmajame vyrauja darbui ir žaliavoms imli kainai jautri žemo kompleksiškumo tarpinio vartojimo produktų gamyba pagal užsienio įmonių užsakymus. Antrajame – žemos kvalifikacijos darbui imlus krovinių vežimas kelių transportu ir sandėliavimas. (Žinoma, yra išimčių ir aukšto kompleksiškumo aukštų technologijų produktų gamybos bei paslaugų pavyzdžių (lazeriai, elektronika, IT startuoliai), tačiau jų kol kas per mažai, kad darytų reikšmingą įtaką visos ekonomikos augimui). Estijoje pagrindinis ekonominio augimo variklis yra informacinėmis ir ryšio technologijomis (IRT) grįstos paslaugos, apimančios informacinių sistemų kūrimą eksportui bei vidaus paklausą skatinančias skaitmenizuotas finansų bei nekilnojamojo turto operacijas.

Svarbu paminėti, kad iki 2009 m. krizės abi šalys turėjo vienodus augimo modelius – finansinio kapitalo srautais iš užsienio grįstą į vidaus vartojimą orientuotą augimo modelį. Tuo metų Estijos ir Lietuvos ekonomikos labiausia augo iš vidaus vartojimo ir investicijų, o šiame augime bankų vaidmuo, tiekiant lengvai prieinamą finansavimą būsto, vartojimo ir verslo paskolų forma, buvo esminis. Tačiau tarp šalių būta ir svarbių skirtumų, kurie nulėmė, kokias krizės įveikimo strategijas šalys pasirinko.

Iki krizės Lietuvos ekonomika buvo mažiau tarptautiška nei Estijos, nes turėjo dvigubai mažesnę sukauptų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) dalį nuo bendrojo vidaus produkto. Tad Lietuvos Vyriausybei renkantis krizės įveikimo ir ekonominio atsigavimo strategiją didesnį vaidmenį vaidino vietinio verslo poreikiai. 2009 m. tuometinės Ūkio ministerijos parengtame Ekonomikos skatinimo plane tiesiai įvardinama, kad Lietuva neseks kitų Vakarų valstybių pavyzdžiu skatindama trumpalaikį vartojimą, bet sieks padėti ilgalaikio konkurencingumo pagrindus. Planas apėmė verslo reguliavimo gerinimą (mažinti kai kurie darbo ir verslo mokesčiai, skatinta savarankiška veikla) bei alternatyvių prieigos prie verslo finansavimo mechanizmų radimą (geresnis ES fondų įsisavinimas), o taip pat specifiškai fokusavosi į vietinio verslo investicijų ir eksporto skatinimą.

Tuo tarpu bankų, kurie patys stipriai nukentėjo ir nebegalėjo reikšmingai prisidėti prie ekonomikos finansavimo, vaidmuo krizės įveikimo strategijoje buvo nedidelis. Be to politikai (-ės) ir labiausiai nukentėjusios socialinės grupės, ieškodamos kaltų dėl krizės, juos lengvai rado bankų pusėje. Bankai greitai pradėti kaltinti dėl rinkos koncentracijos bei vangaus verslo finansavimo. Ilgainiui bankai savo veiklą vis labiau koncentravo į būsto paskolas, o tai per būsto kainų infliaciją ir spaudimą darbo užmokesčiui augti tapo neigiamu veiksniu eksporto konkurencingumui. Tad bankų verslo modelis ir į eksportą orientuotas Lietuvos augimo modelis pateko į savotišką priešpriešą.

Estijoje gi prieš krizę užsienio investuotojų politinė reikšmė buvo didesnė. Kadangi beveik pusė visų TUI pritraukta į finansų sektorių, ši reikšmė iš esmės teko užsienio kapitalo bankams. Dar daugiau, bankai ne tik vykdė tradicinį ekonomikos finansavimą, kaip Lietuvoje, bet buvo svarbus partneris Estijai įgyvendinant nacionalinę skaitmeninio proveržio strategiją. Ankstyvaisiais 2000-aisiais užsienio kapitalo bankai Estijoje veikė kaip tyrimų centrai, kurie vystė visame pasaulyje naujas e. bankininkystės sistemas (dar 1996 m. iš pasaulyje veikusių 20 e. bankininkystės sistemų, trys buvo Estijoje), aktyviai dalyvavo nacionalinių e. tapatybės ir kibernetinio saugumo sistemų kūrime bei visuomenės, ypač jaunimo, skaitmeninių įgūdžių ugdyme (su bankų inicijuotomis ugdymo programomis siejamas ir daugelio Estijos startuolių ir vienaragių įkūrėjų susidomėjimas skaitmeninėmis technologijomis). Tad bankai buvo aktyvūs nacionalinės e. Estijos tapatybės kūrėjai ir tapo glaudžiai su ja susieti.

Įveikdama krizę Estija jokio specifinio ekonomikos skatinimo plano neturėjo. Pagrindinis Vyriausybės tikslas buvo subalansuoti biudžetą ir įsivesti eurą, taip atkuriant finansų rinkų pasitikėjimą ir iš esmės grįžtant į ikikrizinį augimo modelį. Tad finansų sektoriaus politinis vaidmuo išliko stiprus, o Estijos Vyriausybės ekonominio augimo strategija ir toliau sutapo su finansų sektoriaus interesais. Žinoma, kaip rodo tolimesnė istorija, dėl išsekusių finansinių srautų iš užsienio grįžti prie ankstesnio augimo modelio nepavyko, tačiau dabartinis silpnai į eksportą orientuotas modelis yra labiau kaip nuosekli ankstesnio modelio tąsa nei radikali kaita, įvykusi Lietuvoje.

Bankų politinio ir ekonominio vaidmens pasikeitimas Lietuvoje atvedė prie didesnio jų politinio pažeidžiamumo. Kodėl taip atsitiko, yra tik viena medalio pusė. Kita medalio pusė – kodėl politikams (-ėms) vis prisireikia pasinaudoti šiuo pažeidžiamumu? Tą lemia esamo Lietuvos augimo modelio specifika, būtent jo konkurencingumas.

Lietuvos stipriai į eksportą orientuoto augimo modelio konkurencingumas stovi ant kelių kolonų: geografinio artumo išsivysčiusioms ES šalims, laisvos prekybos, lankstumo bei žemesnių gamybos kaštų. Pastarasis komponentas itin svarbus. Jį sudaro žemas darbo užmokestis ir maži mokesčiai. Nors pastaraisiais metais darbo sąnaudos sparčiai augo, Lietuvoje jos vis dar stipriai atsilieka nuo išsivysčiusių Vakarų Europos šalių. Pvz., 2020 m. apdirbamosios gamybos sektoriuje darbo sąnaudos vienam darbuotojui buvo beveik 4 kartus mažesnės nei Vokietijoje (Eurostat duomenys). Tai – 5 vieta nuo galo ES. Mokesčiai Lietuvoje taip pat vieni mažiausių. Mokesčių konkurencingumo indekso duomenimis tarp 38 EBPO šalių Lietuva turi vieną mažiausių pelno (3 vieta) ir fizinių asmenų pajamų (11 vieta) mokesčius. Nors vartojimo (pridėtinės vertės) mokestis tarp didžiausių (31 vieta), tyrimai rodo, kad jo poveikis eksporto konkurencingumui gali būti teigiamas.

Maži mokesčiai lemia mažą biudžetą, o pastarasis – nepakankamą viešųjų gėrybių ir paslaugų finansavimą, lyginant su valstybės prisiimtais įsipareigojimais. Sudėtinga švietimo, sveikatos apsaugos bei teismų sistemų būklė, viešosios infrastruktūros susidėvėjimas, mažos pensijos ir pan. jau tapo įprastos. Dar daugiau, pandemija ir Rusijos agresija prieš Ukrainą atskleidė, kad valstybės finansiniai rezervai, susidūrus su kritinėmis situacijomis, per maži.

Tačiau viešųjų gėrybių ir paslaugų finansavimo didinimas neapsieitų be mokesčių verslui ar dirbantiesiems didinimo arba didesnio nei numato dabartiniai mokesčių pertvarkos pasiūlymai mokestinių lengvatų mažinimo. O tai darytų neigiamą įtaką eksporto konkurencingumui ir kirstų per pagrindinį ekonominio augimo variklį. Ekonomikos sunkmečio sąlygomis tai būtų itin politiškai sudėtinga. Galbūt tai paaiškina, kodėl Vyriausybės siūlomoje mokesčių pertvarkoje tikslo didinti biudžeto pajamas nėra. Šiame kontekste bankų solidarumo įnašas yra mažiau ekonomiškai ir politiškai rizikinga strategija.

Tad kuri – bankų solidarumo įnašą įvedusi Lietuva ar tokio įnašo neįvedusi Estija – teisi? Žvelgiant iš skirtingų ekonominių stovyklų – neoklasikinės ar neortodoksinės – perspektyvos, atsakymai įvairūs ir skirtingi. Apie juos ir sukosi diskusijos pastaruosius du mėnesius. Bet jei vertiname iš politinės ekonomijos perspektyvos, abi šalys priėmė sprendimus, kurie nuosekliai išplaukia iš jose vyraujančių ir stipriausią politinę paramą turinčių augimo modelių. Kokią įtaką priimti sprendimai turės šių modelių tęstinumui ateityje ir kiek tas tęstinumas yra pageidaujamas ilgalaikėje perspektyvoje, ypač Lietuvos atveju, pasakyti sunku, bet tai jau kita tema.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.