Marius Kalanta. PVM lengvata restoranams ir verslo politika

Pastarųjų dienų viešos diskusijos dėl maitinimo paslaugas teikiančių įmonių (paprastumo dėlei toliau jas vadinsiu restoranais) pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos pratęsimo gerai atskleidžia, kad mokesčių politika Lietuvoje yra Pandoros skrynia, kurią atvėrus sunku uždaryti, arba sliekų dėžutė, kurią atidarius atgal visų sliekų sukišti jau nebepavyks.

Mokesčius lengva sumažinti, tačiau sunku padidinti, net ir po laikino sumažinimo grąžinti į ankstesnį lygį.

Tą vaizdžiai iliustruoja tiek senesni, tiek naujesni pavyzdžiai. Pelno mokesčio lengvata labai mažoms įmonėms, įvesta 2010 metais kaip pagalba smulkiam verslui atsigauti po 2008–2009 metų krizės, galioja iki šiol ir net dar labiau išplėsta. Praeitų metų Finansų ministerijos iniciatyva sistemingai peržiūrėti mokesčių lengvatas kol kas nedavė jokio apčiuopiamo rezultato, motyvuojant nepalankiu momentu, tačiau ir sutarimo tam specialiai suburtoje darbo grupėje nepasiekta.

Ir nenuostabu. Mokesčių politika Lietuvoje yra arena, kurioje įvairios socialinės ir ekonominės grupės siekia įrodyti, kad jos vertos mažesnių mokesčių. Restoranų kova už PVM lengvatos išsaugojimą yra to pavyzdys. Tačiau ji atskleidžia ir daug charakteringų dalykų apie verslo paramos politiką, taip pat apie verslo ir politikos, verslo ir valstybės bei verslo ir likusios visuomenės santykius, tad siūlau šią situaciją paanalizuoti detaliau.

1. Ne ta priemonė arba ne tas tikslas

Restoranų PVM lengvatos įvedimas ir dabartinės diskusijos dėl jos pratęsimo parodo, kad Vyriausybės požiūris į paramą verslui – kokio poveikio ta parama siekiama ir kaip tą poveikį parama turėtų padaryti – gana nenuoseklus ir nepagrįstas išsamiu žinojimu. Lengvatinis PVM tarifas – 9 proc. vietoje standartinio 21 proc. – restoranams pradėjo galioti nuo 2021 metų liepos. Pagal pirminį sumanymą, lengvata turėjo būti laikina ir baigti galioti šių metų pabaigoje. Šia lengvata nesiekta sumažinti patiekalų kainų, kaip kad įprastai ir dažniausiai nesėkmingai tikimasi siūlant mažinti PVM būtiniausioms prekėms ar pan., bet siekta sudaryti sąlygas restoranams gauti daugiau pajamų, kurias jie galėtų naudoti per pandemiją susikaupusioms skoloms padengti ar rezervui prieš naują pandemijos bangą sukaupti. Vyriausybės įsivaizduotas modelis greičiausiai buvo toks: patiekalų kainos restoranuose nesikeičia, nuo kiekvieno patiekalo mokamas mažesnis PVM, tad nuo kiekvieno patiekalo didesnė dalis lieka restoranui. Ta „didesnė dalis“ yra 10 proc., kuriuos restoranai naudoja tikslingai pandemijos sukeltiems padariniams mažinti, rezervui kaupti, o jų išlaidų ir pajamų struktūra nesikeičia. Tad praėjus pusantrų metų lengvatos nelieka, bet jos ir nebereikia – verslai stipresni ir atsparesni.

Net neabejoju, kad dauguma restoranų PVM sumažinimą būtent taip ir priėmė: mažesni mokesčiai greitai tapo nauja normalia situacija – didesnės pajamos tapo galimybe toleruoti didesnes išlaidas, o pelno maržos lygis ilgainiui grįžo į ankstesnę normą. Tą patvirtina restoranų atstovai žiniasklaidoje: „PVM lengvata „nuėjo“ tik į darbuotojų algų pakėlimą ir kompensavimą.“ Be to, per tą laiką vyko didelių tiek restoranų pajamų, tiek išlaidų pokyčių: po pandemijos išsiilgę žmonės užplūdo restoranus, augo patiekalų kainos, tad restoranai sparčiai didino pajamas ir galbūt plėtėsi, tačiau augo ir išlaidos – darbo užmokestis, produktų kainos, o dabar dar ir energijos kainos. PVM sumažinimo efektas turbūt seniai ištirpo įmonių balansuose, įmonės seniai pamiršo, kad toks buvo, ir jo finansinis efektas išnyko. Tad nenuostabu, kad lengvatos pabaigos termino artėjimas sukėlė šoką, nes grįžus PVM į standartinį lygį tektų arba kelti ir taip kylančias patiekalų kainas (dar bent 10 proc.), o tai sukeltų restoranų klientų nepasitenkinimą ir mažintų paklausą, arba susitaikyti su mažesnėmis pajamomis, o tai augančių išlaidų akivaizdoje taip pat būtų skausminga. Kadangi tipinė restoranų pelno marža maždaug 10 proc., tai PVM augimas taip pat 10 proc. daugeliui restoranų iš esmės reikštų balansavimą tarp gyvybės ir mirties.

Tad laikino PVM sumažinimo pasirinkimas kaip pagalbos priemonės restoranams greičiausiai nebuvo tinkamas instrumentas. Nors pradžioje, tikėtina, lengvata padarė teigiamą poveikį, dabar ji sukūrė naujų ekonominių ir politinių problemų.

2. Verslo įtaka politikai

Dabartinės diskusijos dėl restoranų PVM lengvatos pratęsimo atskleidžia verslo daromą įtaką politikai Lietuvoje. Politikos moksluose yra tokia tyrimų sritis, tirianti, kaip verslas siekia savo interesų politinėmis priemonėmis. Išskiriamos trys verslo politinės įtakos rūšys. Pirma rūšis yra struktūrinė įtaka, kuri kyla iš savaiminės verslo svarbos visuomenei. Verslo investicijos ir kuriamos darbo vietos svarbios, tad vyriausybės, formuodamos verslo, mokesčių ar ekonominę politiką, siekia savaime atsižvelgti į verslo poreikius. Vis tik tokia įtaka dėl mobilumo labiau džiaugtis gali tarptautinis verslas, o vietinis verslas, ypač veikiantis tik vietinėje rinkoje, mažiau.

Antroji verslo politinės įtakos rūšis yra lobizmas, t. y. tiesioginis būdas įtikinėti politikus priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Verslas paprastai turi didesnius finansinius resursus ir yra geriau organizuotas į asociacijas ar įsitinkinęs įvairiuose klubuose, gali lengviau patekti į žiniasklaidą bei vykdyti platesnes komunikacijos kampanijas. Šį būdą verslas dažnai pasitelkia, kai klausimas rūpi ne tik verslui, bet ir platesnei visuomenei, arba kai klausimas susiduria su dideliu politikų nepritarimu, tada politikai bandomi spausti sukeliant visuomenės – politikų rinkėjų – nepasitenkinimą.

Trečioji rūšis yra priešingybė lobizmui. Tai „tylioji“ politika, vykdoma tyliai ministerijų koridoriuose ir įvairiose darbo grupėse. Valstybės tarnautojams tenka parengti daugybę politinių sprendimų, susijusių su kokių nors santykių ar veiklos reguliavimu ar jo mažinimu, investicijų ar inovacijų skatinimu, ES fondų paskirstymu, kokios nors srities raidos strategijos sukūrimu, paramos paketų parengimu ir pan. Tam tarnautojams reikalingos žinios apie problemas ir galimus sprendimus bei žinojimas, kad parengti sprendimai bus palankiai sutikti tų, kuriems jie bus taikomi. Tokiais atvejais interesų grupės mielai ateina į pagalbą, o parengti politikos sprendimai atspindi jų interesus atvirkščiai proporcingai tam, kokiomis kitomis žiniomis dar valstybės tarnautojai vadovaujasi. „Tylioji“ politika paprastai apima klausimus, kurie nerūpi vidutiniam rinkėjui ir yra labiau techninio pobūdžio.

Grįžtant prie PVM lengvatos restoranams, pastaruoju metu žiniasklaidoje ji ypač plačiai nušviesta. Kai kurios pagrindinės šalies žiniasklaidos priemonės net kelias dienas iš eilės publikavo naujienas, interviu, diskusijų bei komentarų forma. Visų jų tema ir struktūra panaši: (1) restoranus užgulė didelės problemos – dar ne iki galo neatsigavę po pandemijos ir negrąžinę visų skolų, susidūrė su stipriai pakilusiomis maisto produktų ir energijos kainomis; (2) problemos grasina skaudžiais padariniais – daug restoranų bankrutuos, teks atleisti darbuotojus, mažinti algas, bus mažiau prabangos („išnyks prabangesni, įdomesni patiekalai, klientai daugiau matys vištieną, kiaulieną“) ir pasirinkimo („mažėjant darbuotojų virtuvėje, mažės patiekalų skaičius“), restoranams teks grįžti į šešėlį, mokant atlyginimus „vokeliuose“ ir pan.; (3) šiuos padarinius gali panaikinti arba sušvelninti PVM lengvatos galiojimo pratęsimas; (4) tačiau tam priešinasi „bloga“ finansų ministrė; (5) vis tik vilties yra, nes lengvatos išsaugojimą palaiko „gera“ ekonomikos ir inovacijų ministrė.

Temos nušvietimas žiniasklaidoje atskleidžia keletą dalykų. Pirma, temos pateikimo vienpusiškumas, aukštas intensyvumas, veikėjų ir formatų įvairovė bei pasirinktas laikas rodo, kad tai – lobistinės kampanijos dalis, kurios tikslas paskatinti finansų ministrę pakeisti nuomonę bei Seimo narius palaikyti lengvatos galiojimo pratęsimą artimiausiu metu vyksiančiame balsavime.

Antra, restoranų sektorius turi įtaką žiniasklaidai ir politikai. Įtaką žiniasklaidai parodo tai, kad žiniasklaida, kuri iš principo turi būti neutrali ir kritiška, transliuoja išimtinai restoranų požiūrį į pasaulį. Apie įtaką politikams galima spręsti iš to, kad PVM lengvatos pratęsimas – iš esmės smulkus klausimas visoje politinėje darbotvarkėje – tapo Vyriausybės ir galbūt valdančiosios koalicijos Seime vienybės išbandymu. Įvedant lengvatą koalicijos partneriai turėjo kur kas vieningesnį matymą apie laikiną jos pobūdį, o dabar nuomonės išsiskiria. Finansų ministrė siekia ir toliau laikytis sutartų sąlygų – jei lengvata įvesta laikinai, tai ir turi laikinai galioti, o Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininko bei ekonomikos ir inovacijų ministrės pozicijos tapo gerokai švelnesnės.

Restoranų sektoriaus įtakos politikai nereikėtų suprasti tiesiogiai, kai kas nors kur nors nueina, paprašo ir gauna. Neseniai ekonomikos ir inovacijų ministrė pristatė planą, pagal kurį į Lietuvos ekonomiką bus įlietas 1 mlrd. eurų iš Europos Sąjungos (ES) fondų. Pinigai bus skirti mokslu ir technologijoms grįstoms inovacijoms kurti, atsinaujinančiai energetikai plėtoti bei viešajam sektoriui skaitmeninti. Restoranų sektorius, ypač jo „higieniniai“ išgyvenimo poreikiai, sunkiai patenka tarp šių prioritetų. Tad susidarė „jiems duosite, o kur mums?“ situacija ir atsivėrė galimybių langas restoranams spausti Vyriausybę, o Vyriausybei jaustis „kaltai“. Tai paaiškina ekonomikos ir inovacijų ministrės paramą pratęsti PVM lengvatą. Jos ministerija, kurios politikos formavimo srityje yra restoranų verslas, neturi / nenumatė jokių pagalbos priemonių šiam verslui, tad siekiama, kad klausimą spręstų Finansų ministerija per mokesčių lengvatas. Be to, tiek lengvatos pratęsimas, tiek viešas klausimo eskalavimas ekonomikos ir inovacijų ministrei naudingas, nes restoranų tema bene labiausiai rūpi jos partijos elektoratui. Viešai remdama restoranų siekį išsaugoti mažesnį apmokestinimą, ministrė išreiškia ir rūpestį verslu, ir rūpestį rinkėju.

Kodėl būtent restoranai nusipelnė tokio didelio žiniasklaidos ir politikų dėmesio, turint omenyje, kad dėl pandemijos ir energijos kainų šoko nukentėjusių sektorių, kurių nepadengs ES investicijos, yra daugiau ir daug didesnių? Įdomu, kad šis dėmesys nesiremia sektoriaus ekonomine svarba. Priešpandeminiais 2019 metais maitinimo paslaugų sektorius sukūrė mažiau nei 1 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) ir įdarbino mažiau nei 3 proc. visų užimtųjų. Daugiau nei trijų kartų skirtumas tarp BVP dalies ir užimtųjų dalies rodo, kad sektorius imlus darbo jėgai ir gana nenašus.

Čia galimi du atsakymai. Pirma, tai vienas geriausiai organizuotų sektorių Lietuvoje. Viešbučių ir restoranų asociacija, ypač jos prezidentės asmenyje, itin aktyvi lobizme [MB1] ir yra girdima žiniasklaidoje, tuo turbūt prilygstanti daug didesnius ekonominius sektorius atstovaujančioms asociacijoms, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijai. Antra, restoranai turi didelę simbolinę vertę. Daugelis juos sieja su aukštesne gyvenimo kokybe, prabanga, skoniu, Vakarais, gastronomijos kultūra, gražiomis akimirkomis ir pan. Be to, restoranai yra neatsiejama didmiesčių vidutinės ir aukštesnės socialinių klasių, aktyviai dalyvaujančių visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime, gyvenimo būdo ir tapatybės dalis. Tad restoranų tema tarsi savaime įdomi bei svarbi ir kur kas lengviau pasiekia žiniasklaidą nei, pavyzdžiui, parduotuvių, duonos kepyklų ar amatininkų dirbtuvių temos.

Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad tai, jog sektorius aktyviai siekia atstovauti savo interesams politikoje, nėra savaime nei blogai, nei nelegalu. Priešingai, tai vienas demokratinės politikos suteikiamų instrumentų. Blogai, kai savo interesų gynimas siekia sukurti išskirtines sąlygas, paminant kitų ekonominių ar socialinių grupių interesus, ir kai žiniasklaida netenka savo kaip neutralaus arbitro vaidmens, o Vyriausybė, priimdama politinius sprendimus, nemato bendro vaizdo, nesivadovauja išsamia situacijos analize ir vertinimu bei teikia pirmenybę interesams tų, kurie garsiau triukšmauja ar kitaip Vyriausybę spaudžia

3. PVM lengvata ir mokesčių teisingumas

Trečias dalykas, kurį atskleidžia situacija su PVM mokesčio lengvata restoranams, yra Vyriausybės ir dalies verslo požiūris į mokesčių politiką. Lietuvos mokesčių sistema kritikuojama, pavyzdžiui, Pasaulio banko, dėl pernelyg didelės diferenciacijos – iš skirtingų šaltinių gautos pajamos apmokestinamos skirtingu tarifu. Skirtingai apmokestinamos samdomų darbuotojų pajamos, pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą bei dividendų pajamos. Diferencijuota mokesčių sistema laikoma neteisinga, nes nevienodai paskirsto valstybės valdymo funkcijų ir viešųjų paslaugų finansavimo naštą tarp skirtingų socialinių ar ekonominių grupių. Be to, skatina žmones pasirinkti mažiau apmokestinamą veiklos formą ir taip iškreipia ekonominius santykius.

PVM lengvata restoranams yra diferencijuoto mokesčio pavyzdys. Mažesnis restoranų veiklos nei kitų ekonominių veiklų apmokestinimas reiškia, kad restoranams suteikta privilegija mažiau prisidėti prie valstybės valdymo ir viešųjų paslaugų finansavimo, ir kadangi mažesniu apmokestinimu nesiekta jokių socialinių tikslų, tokių kaip galutinių vartojimo kainų mažinimo, mažesnio indėlio sąskaita gauti daugiau pajamų. Jei PVM lengvatos įvedimą dar galima būtų pateisinti kaip laikiną pagalbos priemonę stipriai per pandemiją nukentėjusiam sektoriui, tai jos pratęsimas ar įteisinimas kaip nuolatinės turėtų būti suprantamas kaip nuolatinis dalinis tam tikros pelno siekiančios ekonominės veiklos subsidijavimas mokesčių mokėtojų pinigais. Dar daugiau, kadangi PVM yra galutinio vartojimo produktų mokestis, tai jį moka ne patys restoranai, bet restoranų klientai. Kadangi restoranų yra visokių, tarp jų ir prabangių, tai PVM lengvata iš esmės suteikia prabangos produktų vartotojams galimybę mokėti mažesnius mokesčius ir taip juos subsidijuoja, dalį tų produktų kainos perkeldama visuomenei. Vertinant iš šios perspektyvos, PVM lengvata restoranams socialiai neteisinga.

Vis tik diskusijose apie PVM lengvatos restoranams išsaugojimą ar panaikinimą mokesčių teisingumo dimensijos nėra. Tai parodo, kad formuojant Lietuvos mokesčių politiką mokesčių teisingumu nesivadovaujama. Interesų grupės taip pat nemato problemos dalį savo išlaidų permesti kitiems. Tai atveria galimybes politikams mokesčių lengvatas naudoti kaip politinių dividendų, o interesų grupėms kaip ekonominės naudos šaltinį.

Pabaigai

Vyriausybė pasirinko netinkamą instrumentą restoranus užgriuvusioms problemoms spręsti. Ir ne tik jų neišsprendė, bet ir sukūrė papildomų. Gera politika yra tokia, kuri padeda visuomenės grupėms siekti savo interesų, nepažeidžiant kitų grupių interesų. Tokia politika efektyvi pagal Paretą. PVM lengvata tokia nėra, nes suteikia vienai grupei mokesčių lengvatas kitų grupių sąskaita. Tačiau Vyriausybės galimybės įgyvendinti kitokią politiką taip pat ribotos. Čia trūksta ir didesnio dėmesio pagrindimui ir numatymui, kokio poveikio tikimasi, kokios priemonės gali jį pasiekti ir kokiu būdu, ir finansinės autonomijos, kurios Lietuvos valstybė neturi dėl ribotų biudžeto galimybių ir kurią ne visada gali suteikti ES fondai – ES ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės tikslai visai kitokie. Tad patekusi tarp šių dviejų girnų verslo paramos politika tampa panaši į „paklodės tampymą“, „šiaudo ieškojimą“ ir „karštos bulvės mėtymą“.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.