Mariusz Antonowicz. Ką stebėti Lenkijos politikoje po parlamento rinkimų?

Tačiau čia būtina atsiminti vieną svarbų niuansą. A. Dudos santykiai su J. Kaczyńskiu yra prasti. Anot Lenkijos žiniasklaidos, jie tarpusavy nebesikalba bent dvejus metus. A. Dudos pasirinktą ateities kryptį rodo jo paskyrimai: prezidento kanceliarijoje pradėjo dirbti artimas A. Dudos bičiulis Marcinas Mastalerekas. Po spalio 15 d. parlamento rinkimų M. Mastalerekas ne kartą viešai sakė, kad dėl PiS nesėkmės kaltas J. Kaczyńskis ir kad šis turi pasitraukti į pensiją.

Tad A. Dudos politika naujosios koalicijos atžvilgiu gali būti ne tokia, kokios norėtų J. Kaczyńskis. Tai atveria galimybę koalicijai ieškoti bent minimalaus sutarimo su A. Duda. Vienas iš potencialių tarpininkų iš naujų valdančiųjų gali būti Lenkijos valstiečių partijos (lenkiškai Polskie Stronnictwo Ludowe – PSL) lyderis Władysławas Kosiniakas-Kamyszis, kuris santykinai gana normalūs su A. Duda. Bet šis tarpininkavimas priklausys nuo santykių tarp naujosios koalicijos partnerių.

2. Ar Donaldas Tuskas vėl bandys sunaikinti sąjungininkus?

Įprasta manyti, kad dėl gilios Lenkijos politinės poliarizacijos yra kaltas J. Kaczyńskis, kuris nemoka daryti kompromisų, netoleruoja sau lygių lyderių, reikalauja iš savo bendražygių aklo paklusnumo ir nenori su niekuo dalintis turima galia. Tačiau bet kokioje poliarizacijoje veikia ne viena pusė. Dabartinės Lenkijos poliarizacijos neįmanoma įsivaizduoti ne tik be J. Kaczyńskio, bet ir kitos pusės lyderio – Donaldo Tusko.

Nors D. Tuskas rečiau vartoja aštrią retoriką, moka geriau viešai kalbėti ir sugeba sukurti šilto žmogaus įspūdį, jis nestokoja politiniams grobuoniams būdingų polinkių. Verta atsiminti, kad D. Tusko vadovaujamą „Piliečių platformos“ (lenkiškai Platforma Obywatelska – PO) partiją jis įkūrė kartu su Maciejumi Płażyńsiu ir Andrzejumi Olechowskiu. Triumviratas truko neilgai ir per trumpą laiką D. Tusko dėka šie du įkūrėjai buvo išstumti ne tik iš partijos, bet ir iš Lenkijos politikos. Būdamas Lenkijos premjeru D. Tuskas valdė koalicijoje su PSL, kurio įtaka priimamiems sprendimams buvo minimali – iškilus aštresniam konfliktui D. Tuskas šantažuodavo, kad juos pakeis kita partija, pvz., kaire.

O D. Tusko netoleranciją stiprioms asmenybėms šalia savęs geriausiai įrodo, kad 2014 m. jam palikus partijos pirmininko postą ši pateko į gilią krizę, nesugebėjo sukurti panašaus lygio politinių lyderių, o atsigavo tik po to, kai į partijos pirmininkus grįžo tas pats D. Tuskas.

Dabartinė situacija yra kitokia. PO negali valdyti be nė vienos kitos opozicinės jėgos ir ji neturi galimybių jų šantažuoti. Bet kita vertus yra tas pats D. Tuskas ir betoninis PO elektoratas, kuris spaus numylėtinį pastatyti koalicijos partnerius į vietą. Jau per pastarąsias 2–3 savaites galima buvo perskaityti ne vieną tekstą laikraštyje „Gazeta Wyborcza“, kad, pvz., koalicija „Trečiasis kelias“ taip gerai pasirodė tik dėl to, kad PO elektoratas taktiškai už juos balsavo arba D. Tuskas „pasigailėjo“ „Trečiojo kelio“ ir nepribaigė jo per rinkimų kampaniją.

Pirmuoju signalu apie besiklostančius santykius koalicijos viduje bus naujasis sveikatos apsaugos ministras. Iš dabartinių žiniasklaidos pranešimų aiškėja, kad jokia partija derybose nekovoja dėl sveikatos apsaugos ministro posto ir stengiasi jo išvengti. Kam atiteks šis postas parodys, kuri partija turi stipresnius svertus ir kas yra silpnesniojo pozicijoje valdančioje koalicijoje.

3. Kaip naujai koalicijai seksis valdyti?

D. Tusko stiprių lyderių netoleravimas nebus vienintelė priežastis, kuri kels įtampą naujoje valdančioje koalicijoje. Būtina priminti, kad ją sudarys keturios partijos: centristinė PO, agrarinė PSL, technokratinė „Lenkija 2050“ ir „Naujosios kairės“ partija. Šis platus ideologinis spektras koalicijoje lems, kad sprendimų priėmimas bus ilgas ir sudėtingas.

Pavyzdžiui, viena didžiausių Lenkijos problemų yra įperkamo būsto trūkumas. Skaičiuojama, kad Lenkijai šiuo metu trūksta apie 1,5–2 milijonų butų. Daug jaunų šeimų negali įsigyti būsto net ir su paskola, dalis jaunų žmonių ilgiau gyvena su tėvais ir atideda šeimos kūrimą, o tai blogina Lenkijos demografinę padėtį. Kai kurie studentai yra priversti atsisakyti studijų geriausiuose Lenkijos universitetuose Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje ar Vroclave, nes jų turimas biudžetas neleidžia išsinuomoti būsto tuose miestuose, o gauti bendrabučio nepavyksta. Šitaip gabūs, bet nepasiturintys studentai yra priversti rinktis prastesnes studijas kituose universitetuose arčiau namų arba derinti studijas su sunkiu darbu. Kad trūksta būstų Lenkijoje neneigia nė viena partija.

Bet kaip jos siūlo ją spręsti? „Naujoji kairė“ nori, kad Lenkijos valstybė sektų Vienos miesto pavyzdžiu, statytų prieinamą socialinį būstą ir po to jį nuomotų ilgam laikui. Šitaip tikimasi, kad valstybė taps vienu iš didžiausių žaidėjų Lenkijos nekilnojamojo turto rinkoje ir galės joje diktuoti sąlygas. Tuo tarpu PO turi kitą idėją: jie nori, kad valstybė kompensuotų didžiąją dalį paskolos palūkanų. Abi partijos bus valdančiojoje koalicijoje, abiejų rinkėjai tikisi, kad jos kažkaip spręs šią problemą, bet kaip joms pavyks surasti šioje situacijoje kompromisą? Tokių klausimų, kur partijų nuomonės labai skirsis, bet reikės ieškoti sutarimo, yra daugiau: valstybinių įmonių privatizacija, švietimo programos ir reforma, abortų liberalizacija, mokesčių didinimas/mažinimas.

Bet yra ir klausimai, kurie koaliciją laikys drauge. Juos galima apibendrinti kaip „Lenkijos išvalymas nuo PiS“. Tai reiškia Lenkijos valstybinės televizijos ir radijo išvalymą ir reformą, teisės viršenybės atkūrimą, Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Tribunolo nepriklausomybės atkūrimą, valstybinių įmonių depolitizavimą. Visos Lenkijos naujosios valdančiosios koalicijos partnerės sutaria, kad nėra prasmės eiti į jokius parlamento rinkimus, juo labiau pirminius, neįgyvendinus programos „išvalyti Lenkiją nuo PiS,“ nes dabar žaidimo taisyklės nacionaliniuose rinkimuose padeda PiS. Visos naujosios valdančiosios partijos sutaria, kad tai nebus įmanoma padaryti nelaimėjus prezidento rinkimų 2025 m.

Todėl galima spėti, kad bent iki 2025 m. prezidento rinkimų naujoji valdančioji koalicija laikysis vieningai, ypač kol jos dėmesys bus sutelktas į negatyvią programą „išvalyti Lenkiją nuo PiS.“ Tačiau po 2025 m., ypač opozicijai laimėjus prezidento rinkimus, kas užtikrins apsaugą nuo potencialios PiS kontrrevoliucijos, ir palaipsniui pereinant prie pozityvios programos, t. y. Lenkijos socialinių ir ekonominių problemų sprendimo, reformų įgyvendinimo, tikėtina, kad trintys tarp koalicijos partnerių gilės ir jos gali privesti prie skilimų.

4. Kaip keisis PiS po pralaimėjimo?

Žvelgiant iš šono, visos aukščiau surašytos tendencijos ir scenarijai turėtų atrodyti kaip nerealūs: PiS nors ir su dopingo pagalba valstybinės žiniasklaidos ir valstybinių įmonių paramos per rinkiminę kampaniją pavidalu, vis tiek sugebėjo surinkti įspūdingą kiekį balsų per spalio 15 d. parlamento rinkimus. Jų buvo virš 35% prie istoriškai didelio aktyvumo. Bet kurioje demokratinėje valstybėje tai būtų įspūdinga pergalė, tokia partija ruoštųsi valdžiai ir dėliotų savo koaliciją.

Bet tai neįvyks Lenkijoje. Pagrindinė to priežastis – PiS negebėjimas funkcionuoti jokiose koalicijose. Visos Lenkijos politinės partijos žino, kad J. Kaczyńskis koalicijose siekia ne sugyvenimo, o savo partnerių vasalizacijos. Ligšioliniai Lenkijos politinių partijų bandymai bendradarbiauti su PiS nacionalinėje politikoje baigėsi liūdnai. Iš 2005–2007 m. pirmoji trumpa PiS valdymas era, koalicijos partnerių neliko, o dalis jų buvusių lyderių, pvz., Romanas Giertychas dabar siekia keršto prieš PiS bendradarbiaudami su PO.

Verta atsiminti ir neseną pandeminės politikos atvejį. 2020 m. vienas iš PiS koalicijos partnerių, Jarosławo Gowino partija „Porozumienie“ pasipriešino J. Kaczyńskio idėjai per pirmosios Covid-19 pandemijos bangos įkarštį surengti prezidentinius rinkimus paštu. PiS buvo priverstas nusileisti ir nukelti rinkimus, bet po to ėmėsi keršto. Partija „Porozumienie“ buvo suskaidyta dalį jos Seimo narių perviliojus į PiS naudojant šantažą ir pasiūlymus gauti geras pareigas valstybiniame sektoriuje. Pats J. Gowinas viešai pripažino, kad po konflikto su PiS turėjo praleisti dvi savaites ligoninėje ir gydytis sunkios depresijos apraiškas.

Su dabartine taktika ir požiūriu į potencialius koalicijos partnerius jokia politinė jėga Lenkijoje nenorės bendradarbiauti su PiS nacionalinėje politikoje. Tai reiškia, kad PiS gali grįžti į valdžią tik surinkęs apie 40% rinkėjų balsų ir susiklosčius kitoms palankioms aplinkybėms, pvz., kuri nors partija neperžengs rinkimų barjero.

Nors ir apsimetant, kad PiS toliau valdys Lenkiją, Lenkijos dešinėje pamažu prasideda refleksija, kur partija suklydo. Vieni teigia, kad klaidos padarytos rinkimų kampanijoje per mažai akcentuojant PiS vyriausybių pasiekimus ir pernelyg apsėstai gąsdinant D. Tusku. Kai kurie teigia, kad nereikėjo kilti į kovą prieš teismus. Buvęs Senato pirmininkas iš PiS Stanisławas Karczewskis pareiškė, kad PiS perspaudė ideologinę kovą. Anot jo, ypač kenksmingas PiS buvo abortų apribojimų sugriežtinimas.

Šie programiniai partijos paklydimų svarstymai vyksta kelių išorinių iššūkių kontekste. Vienas iš jų yra negailestinga Lenkijos demografija. Dabartiniai duomenys rodo, kad PiS yra labai populiarus tarp vyresnio amžiaus rinkėjų, bet ypač nepopuliarus tarp jaunų rinkėjų, kur partijos palaikymas svyruoja tarp 14–15%. Kai kurie Lenkijos politikos apžvalgininkai ir apklausų rengėjai teigia, kad demografija buvo viena iš priežasčių, kodėl PiS nelaimėjo rinkimų. Nuo paskutinių rinkimų 2020 m. mirė apie 1 milijonas rinkėjų (prie to smarkiai prisidėjo ir Covid-19 pandemija), dauguma kurių buvo vyresnio amžiaus ir linkę balsuoti už PiS.

Tęsdamas šiuos svarstymus ekonomistas Marcinas Kędzierskis mano, kad PiS jau pralaimėjo ir 2025 m. prezidento rinkimus. Anot jo, iki tų rinkimų Lenkijoje mirs apie 500 000 rinkėjų, o balsavimo teisę įgaus apie 300 000 rinkėjų, kurie nenoriai balsuos už PiS. Atsižvelgiant į tai, kad 2020 A. Duda laimėjo rinkimus tik 400 000 balsų persvara, tai pagal M. Kędzierskį reiškia, kad PiS neturi jokių šansų laimėti kitų prezidento rinkimų. Taigi PiS turės keistis ir apie tai bus nemažai diskusijų per 2025 m. PiS pirmininko rinkimus.

Kol kas PiS nesiruošia keisti kurso. Partijos lyderis J. Kaczyńskis teigė, kad partija pralaimėjo dėl didelės opozicijos rinkėjų mobilizacijos, prie kurios prisidėjo neva vis dar labai įtakingos opozicinės žiniasklaidos ir verslo struktūros, ir kai kurių rinkėjų nuovargis nuo poliarizacijos, kas lėmė jų pasirinkimą balsuoti už „Trečiojo kelio“ koaliciją. Tačiau PiS surengtuose referendumuose dalyvavo 40% rinkėjų, t. y. apie 11 milijonų žmonių. Anot J. Kaczyńskio, būtent čia slypi PiS potencialas gauti naujų rinkėjų ir taip susigrąžinti valdžią. Taigi PiS lyderis nemato demografijos iššūkio, nori gauti savarankišką valdžią ir nesiruošia keisti partijos, kad ji taptų pajėgi egzistuoti koalicinėje vyriausybėje. Tokia strategija neabejotinai patiks ne visiems PiS partijos nariams ir galima tikėtis, kad šios strategija bus kvestionuojama vis garsiau. Bet PiS transformacija vyks ir dar vieno išorinio iššūkio kontekste.

5. Ar Ursula von der Leyen sukurs „Polexito“ partiją?

Dar vienas klausimas, kurį reflektuoja Lenkijos dešinė, yra ar PiS neperspaudė konflikte su Europos Unija (EU). Esą su ja ir Vakarų valstybėmis reikėtų žaisti gudriau, neatverti kelių kovos frontų, kurių neįmanoma laimėti. Tai iš tiesų blogina Lenkijos padėtį EU, erzina proeuropietišką Lenkijos visuomenę ir padeda opozicijai kritikuoti PiS.

Bet yra ir kita nuomonė Lenkijos dešinėje. Anot jos, EU, kurioje dominuoja Vokietija, iš esmės nekenčia dešiniųjų, konservatyvių vyriausybių, ir ji nenori, kad Vidurio Europos valstybės įgautų didesnį subjektiškumą ir svorį Unijoje. Todėl neva nėra prasmės diskutuoti apie PiS taktiką Europoje. Liberalų ir leftistų valdoma EU būtų ėjusį į kovą su PiS vyriausybe nesvarbu, kaip ji elgtųsi.

Paradoksaliai šio debato lemtį Lenkijos dešinėje gali nulemti Europos Komisijos elgesys su naująja Lenkijos vyriausybe dėl teisinės viršenybės principų laikymosi. Per rinkimų kampaniją D. Tuskas ir PO signalizavo, kad vos tik jie laimės rinkimus, Komisijos užblokuoti europinės paramos pinigai iš karto pasieks Lenkiją. Buvusi Varšuvos merė iš PO Hanna Gronkiewicz-Waltz teigė, kad „vien Tusko pavardė atveria Briuselio duris.“

Panašų toną galima buvo išgirsti ir iš Briuselio. Europos liaudies partijos, kuriai priklauso PO ir PSL, lyderis Manfredas Weberis irgi duodavo suprasti, kad vos tik grįš „savi,“ Lenkijos santykiai su Europa bus puikūs. Po rinkimų D. Tuskas lankėsi Briuselyje, kur susitiko su Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen. Bendroje spaudos konferencijoje jis teigė, kad Lenkijai nėra būtina įgyvendinti teismų reformos, kad Komisija atblokuotų pinigus. Esą svarbu, kad Europa pamatytų, jog Lenkijoje pamažu grįžta teisinė viršenybė.

Šioje vietoje Europos Komisija yra viliojama pasiduoti opozicijos pergalės Lenkijos parlamento rinkimuose euforijai ir padėti naujai vyriausybei atblokuojant bent dalį lėšų, nes juk sugrįžo „savi.“ Jei Europos Komisijai pasiduotų tokiam spaudimui, tai paveiktų Lenkijos dešinėje vykstančias diskusijas dėl politikos EU atžvilgiu. Tokiu atveju labai svarbų argumentą įgautų teigiantys, kad EU iš principo nekenčia konservatyvių vyriausybių. Galima netgi tikėtis, kad Lenkijoje atsirastų partija agituojanti su Lenkijos pasitraukimą iš EU (dar žinomas kaip „Polexit“), ką jau darė kai kurios dešiniosios žiniasklaidos priemonės. Tačiau jei Komisija išliktų nuosekli ir toliau reikalautų teisinių reformų, tuomet svarų argumentą įgytų tie, kurie teigė, kad būtent PiS pasirinko blogą strategiją EU atžvilgiu. Bet ateityje „Polexito“ partija gali būti ne vienintelis naujas darinys Lenkijos politikoje.

6. Lenkijos ukrainiečių rinkiminė akcija?

Šiais metais vykę Lenkijos parlamento rinkimai buvo istoriniai ne dėl demokratijos ateities, o dėl kitos priežasties. Tai buvo pirmi rinkimai, per kuriuos Lenkija nebėra monoetninė valstybė. Įvairiais skaičiavimais Lenkijoje dabar bent 10% gyventojų sudaro ne lenkų tautybės asmenys. Daugiausia tai nulėmė migracija iš Ukrainos, Baltarusijos ir Azijos šalių, pvz., Nepalo, Bangladešo, Indijos. Nors didžioji dalis šių asmenų neturi balsavimo teisės, bet tai jau buvo faktorius rinkimų kampanijoje.

Pavyzdžiui, naujoji kairė savo sąrašuose turėjo baltarusę menininkę aktyvistę. Kraštutinės dešinės partija „Konfederacja“ agitavo už socialinių garantijų atėmimą iš ukrainiečių. Ji surinko tik 7% balsų, kas rodo, kad kol kas lenkams tai nėra svarbus klausimas. Kita vertus daugybė apklausų ir tyrimų rodo, kad auga Lenkijos visuomenės nuovargis dėl Rusijos ir Ukrainos karo, juos po truputį erzina ukrainiečių pabėgėliai ir jų elgesys. Viešojoje erdvėje atsiranda daugiau informacijos apie neapykantos nusikaltimus, diskriminaciją, smurtą prieš ukrainiečius.

Šią padėtį sunkina ir tai, kad Lenkija iš esmės neturi integracijos politikos ukrainiečių atžvilgiu. Kaip teigia vienas iš PiS artimų ekspertų Przemysławas Żurawskis vel Grajewskis, ukrainiečiai lengvai išmoksta lenkiškai, jų vaikai eina į lenkiškas mokyklas ir po 2–3 kartų jie iš esmės save laikys lenkais. Tai yra gan optimistinis požiūris ir turbūt ne be pagrindo Jogailaičių klubo ekspertas Konstanty Piława baiminasi, kad besiformuojanti nauja ukrainiečių nacionalinė tapatybė gali įgauti ryškų antilenkišką atspalvį.

Kol kas ukrainiečiai Lenkijoje viešai nesiskundžia savo padėtimi ir nereikalauja savo tautinės grupės teisių užtikrinimo. Bet jei toliau prastės lenkų nuotaikos jų atžvilgiu, kurias gali pagilinti Rusijos ir Ukrainos karas, o Lenkijos integracijos politika jų atžvilgiu pasirodys pernelyg optimistinė, tuomet galima tikėtis, kad ateityje atsiras ukrainiečių mažumos Lenkijoje teises ginantis politinis judėjimas. Dar 2019 m. šio teksto autoriui vienos ukrainiečių NVO Varšuvoje darbuotojas teigė, kad tik laiko klausimas, kada Lenkijos ukrainiečiai turės savo frakciją parlamente.

Tad šiųmetiniai parlamento rinkimai Lenkijoje gali įstrigti atmintyje ne tik dėl opozicijos pergalės, bet ir jų sukeltų politinių procesų, kurie gali pakeisti Lenkijos veidą. Ir jis gali būti visiškai kitoks, nei įpratome jį matyti per pastaruosius 20 metų.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.