Mariusz Antonowicz. Kaip būti karine galia ja dar nesant? Lenkijos atvejis

„Mane visada žavėjo naivus lietuvių tikėjimas, kad Lenkija yra didelė ir turtinga valstybė, kuri gali be problemų išrašyti čekį visokioms iniciatyvoms.“ Tokį atsakymą prieš kelerius metus šio komentaro autorius išgirdo iš Krokuvoje gyvenančios bičiulės, kai domėjosi galimybėmis Lenkijoje rasti finansinę paramą vienam edukaciniam projektui. Panašu, kad ši frazė gali būti pritaikoma Lietuvos ir Lenkijos kariniam bendradarbiavimui.

Neseniai vykęs Vilniaus saugumo forumas sudavė smūgį beveik dešimtmetį politikų, žurnalistų ir akademikų kartotai frazei, kad Lietuvos ir Lenkijos karinis bendradarbiavimas vyksta sklandžiai. Buvęs JAV kariuomenės Europoje vadas gen. Benas Hodges`as teigė, kad kritiniu atveju Lenkija neleis savo pajėgoms kirsti Lietuvos sienos ir Lietuvai gali tekti iki dviejų savaičių gintis vienai, kol atvyks NATO sąjungininkų pagalba.

Netrukus į šią diskusiją įsitraukė ir premjerė Ingrida Šimonytė. Anot jos, iš Lenkijos pusės esą egzistuoja teisiniai apribojimai, neleidžiantys jai ateiti į pagalbą Lietuvai. Šie pareiškimai gluminantys: Lenkija yra dislokavusi karių kontingentus Latvijoje ir Rumunijoje, ne kartą dalyvavo NATO oro policijos misijoje Lietuvoje, dalyvauja Regioninio kibernetinės gynybos centro Kaune veikloje. Jei premjerės teiginiai būtų teisingi, tai kaip elgtųsi šios pajėgos karo atveju? Pakuotųsi daiktus ir keliautų atgal į Lenkiją?

Netrukus premjerės teiginį jau komentavo Lietuvos ir Lenkijos politikai. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pareiškė, kad Lenkija gins kiekvieną NATO teritorijos colį. Prezidentas Gitanas Nausėda, jo patarėjas Kęstutis Budrys, Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys teigė, kad Lenkijos dalyvavimas numatytas NATO planuose ginant Suvalkų koridorių. Atrodo, klausimas lyg ir uždarytas.

Vis dėlto, Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas pateikė kitą versiją – anot jo, problema slypi ne įstatymuose, o Lenkijos gynybos koncepcijoje.

„Reikia žiūrėti į visą koncepciją, kaip ji atrodo NATO architektūroje. Tai nėra vieši dokumentai, vertintojai to tiesiog negali žinoti ir todėl jų pasisakymai nėra rimti. Prieš dvejus metus šalių kariuomenės vadų lygmeniu patvirtintas atgrasymo planas, kuriame numatyta, ką Lietuva ir Lenkija daro skirtingose srityse, jei kyla grėsmė ar atsiranda koks nors aktyvumas prie mūsų sienų – kaip veikiant kartu atgrasyti priešą nuo Suvalkų koridoriaus ir panašiai. Šis planas orientuotas būtent į esamų apribojimų įveikimą. Aišku, tai tėra vienas žingsnis. Mums reikia aiškios žinios iš Lenkijos“, – teigė jis.

Šiame kontekste verta prisiminti kaip į B. Hodges`o pasisakymus Vilniuje socialiniame tinkle „X“ sureagavo buvęs Lenkijos ginklavimosi agentūros atstovas spaudai, Lenkijos kariuomenės atsargos pulkininkas Krzysztofas Płatekas. Anot jo, Lenkijos kariuomenė turės savo teritorijoje užtikrinti Suvalkų koridoriaus praeinamumą sąjungininkų pajėgoms ir saugoti savo sieną su Karaliaučiaus sritimi ir Baltarusija. Lenkija tiesiog neturi pajėgumų, kad išsiųstų pajėgas į Lietuvą, kurios ten gali būti apsuptos.

Ginčo su Lenkija esmę galima apibrėžti pasitelkus Albino Januškos rašinius feisbuke. Lietuva norėtų, kad Lenkijos kariuomenė aktyviai dalyvautų Lietuvos teritorijos gynyboje ir būtų Lietuvoje prieš NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimą, panašiai kaip dabar Lietuvoje esama JAV ir Vokietijos kariuomenės. Tuo metu Lenkija atsako, kad gins Lietuvą NATO gynybos planų kontekste, užtikrins Suvalkų koridoriaus pralaidumą, kad per jį galėtų ateiti NATO sąjungininkų pagalba.

Lenkijos skepticizmas neatsirado iš niekur. Dabar Lenkijos kariuomenėje yra per 166 tūkst. karių, galinčių dalyvauti koviniuose veiksmuose. Per pastaruosius dvejus metus Lenkija atidavė daugiau nei pusę karinės technikos Ukrainai, be to, Lenkijos laukia nemenkas iššūkis plėtoti savo karinį jūrų laivyną. Taigi šiuo metu Lenkija neturi pajėgumų, kad išsiųstų didelį karinį kontingentą į Lietuvą. Kai kam Lietuvoje gali pasirodyti, kad net ir dabartiniai Lenkijos pajėgumai leistų išsiųsti karius į mūsų šalį, bet čia verta priminti teksto pradžioje pateiktą bičiulės iš Krokuvos citatą.

Verta pabrėžti, kad Lenkija tęsia kariuomenės modernizacijos programą: ji išleidžia daugiau nei 4 proc. savo BVP gynybai, tęsia karinės įrangos (ypač iš Pietų Korėjos) pirkimus ir išsikėlė 300 tūkst. profesionalių karių armijos tikslą. Tai turėtų padėti Lenkijai tapti viena stipriausių kariuomenių Europoje, bet tai nebus lengvas kelias: reikės išleisti daug pinigų bent jau artimiausią dešimtmetį, o naujų karių reikės ieškoti didelės demografinės krizės sąlygomis.

Įdomiausia, kad diskusijos dėl Lenkijos karių Lietuvoje bent jau viešai Lenkijos pusė nenutraukia. Kovo 4 d. Vilniuje viešėjęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas teigė, kad Lenkijos solidarumas nekvestionuojamas, o Lietuvos bei Lenkijos užsienio reikalų ir gynybos ministrai artimiausiu metu suderins karinio bendradarbiavimo detales. Jis nepasakė, kad šiuo metu Lenkija neturi pajėgumų, kuriuos galėtų dislokuoti Lietuvoje. Bet jei pajėgumų nėra, kodėl to nepasakius atvirai?

Ankstesnė Lenkijos vyriausybė, kuriai vadovavo partija „Teisė ir teisingumas“, pradėjo minėtą Lenkijos kariuomenės modernizaciją ir ją apsupo trankia viešųjų ryšių kampanija. Dėl to Europos viešojoje erdvėje (o per ją ir politinėse diskusijose) atsirado Lenkijos kaip naujos augančios karinės galios įvaizdis. Tas įvaizdis implikuoja, kad Lenkija jau turi 300 tūkst. profesionalų kariuomenę, nors faktiškai ji beveik perpus mažesnė.

Tačiau D. Tusko vyriausybė ne tik nekoreguoja šio įvaizdžio, bet ir toliau juo naudojasi. Būtent Lenkijos kaip naujos karinės galios Europoje idėja buvo paremtas Lenkijos premjero ir prezidento vizitas Vašingtone, kai šalis minėjo narystės NATO 25-mečio progą. Per gynybą Lenkija bando atgaivinti Veimaro trikampį ir jame kurti savo subjektiškumą, per savo reputaciją gynybos klausimais Lenkija vykdo politiką Europos Sąjungoje. Viešas prisipažinimas, kad dabar Lenkija negali išsiųsti pajėgų į Lietuvą, pakenktų vienam iš kertinių Lenkijos diplomatijos pamatų.

Taigi, Lietuva, sąmoningai ar ne, pastatė Lenkiją į ne visai patogią padėtį: jei esate vienas iš Europos karybos lyderių, per kurį JAV projektuoja savo jėgą mūsų regione, tai būkite mieli ir prisidėkite prie mūsų saugumo.

Kaip iš šios situacijos bando išsisukti Lenkija? Čia verta prisiminti kitą dalyką, kurį pasakė D. Tuskas, kai viešėjo Vilniuje: „Nenoriu būti brutalus, bet šiandien gravitacijos centras, jei kalbame apie Europos saugumą, persikelia į Šiaurę.“ Ši frazė nėra atsitiktinė. Per pastaruosius mėnesius Lenkijos premjeras susitiko ne tik su Lietuvos, bet ir Latvijos, Švedijos ir Norvegijos premjerais. Lenkijos Seimo pirmininkas Szymonas Hołownia kalba apie būtinybę Lenkijai aktyviau vykdyti savo šiaurinę politiką.

Jei tikėsime politikos apžvalgininku Marcinu Kuśmierczyku , D. Tuskas bando sukurti Lenkijos, Vokietijos, Baltijos ir Skandinavijos šalių gynybos aljansą NATO rėmuose. Pats D. Tuskas teigia, kad artimiausiu metu bus surengtas visų Baltijos jūros regiono valstybių premjerų susitikimas. Gal ten pradės materializuotis regioninis Baltijos jūros gynybos aljansas NATO rėmuose?

Kol kas vietoj atnaujintų Lenkijos ir Lietuvos gynybos planų, numatančių Lenkijos pajėgų dislokavimą Lietuvoje, galime gauti regioninį gynybos planą, kurį sukurs Baltijos jūros regiono valstybės. Trumpai tariant, Lenkija bandys kompensuoti minėtus savo karinių pajėgumų trūkumus Švedijos ir Suomijos potencialu.

Kita vertus, gal atsižvelgimas į naujus Skandinavijos sąjungininkus Lenkijos gynybos planuose suteiks jai daugiau manevro laisvės, kad vis dėlto nusiųstų bent kokį karių kontingentą į Lietuvą? Belieka tikėtis, kad Lietuvos, Lenkijos ir kitų regiono valstybių karinis bendradarbiavimas bus tiek gilus, kad Kremlius nematys prasmės išbandyti šių šalių galimybių kare.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.