Mariusz Antonowicz. Panika – ne atsakymas nežinomybei dėl ateities

2023 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Seimas patvirtino naują valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“. Skirtingai nei ankstesni panašaus pobūdžio dokumentai, šis buvo parengtas kitaip: jame dalyvavo šimtai ekspertų, politikų ir pilietinės visuomenės atstovų, procesas truko 2 m., į jį buvo stengiamasi įtraukti kiek įmanoma daugiau Lietuvos gyventojų.

Be to, strategija nėra vien tik svajonių rinkinys. Rengiant dokumentą buvo išskirtos dvi esminės megatendencijos, kurios yra ypač aktualios Lietuvai, prie jų šalis privalės prisitaikyti: didėjanti trintis tarp demokratijų ir autokratijų bei švietimo transformacijos.

Nepaisant to, per dvejus metus ir net per svarstymus Seime buvo galima išgirsti skepsį dokumento atžvilgiu. Esą strategijos niekada nebūna įgyvendinamos, tai yra tušti dokumentai, o dabartinis pasaulis yra toks nepastovus ir kintantis, kad svarbiausia yra ne strategijos, o gebėjimas greitai prisitaikyti prie kintančių sąlygų.

Šiam skepticizmui galima kontrargumentuoti pasitelkiant lenkų mokslininko ir mokslo populiarintojo dr. Tomaszo Rożeko pasiūlyta metafora. Megatendencijos yra pasaulio vandenynuose esančios srovės ir vėjai, o strategija yra mūsų laivui išsirinktas galutinis atvykimo uostas ir būdai, kaip prisitaikius prie srovių ir vėjų ten nuvykti. Konkrečius laivo vairo posūkius, sprendimus dėl inkaro išmetimo, burių aukščio ir t. t. spręs konkrečios vyriausybės, bet strategija užtikrina, kad nebūtų pamesta išsirinkto uosto kryptis. Be abejo, galima neturėti strategijos ir tiesiog romantiškai dreifuoti pasaulio vandenyne, bet nėra jokių garantijų, kad tos srovės ir vėjai mūsų laivo nenuneš į žymai prastesnę vietą nei mūsų išrinktas uostas ir kad pakeliui mūsų laivas nenuskęs.

Viziją „Lietuva 2050“ aptarė ir Tomas Daugirdas komentare žurnale „Naujasis Židinys – Aidai“. Jis teigė, kad „vizijoje pagrindinis pokyčio variklis yra tam tikras bendras žmonių santykio su pasauliu, valstybe ir kitais žmonėmis pokytis.“[1] Kaip galėtų atrodyti tas pokytis, kad Lietuvos valstybės laivui pavyktų pasiekti tą išsvajotą uostą? Remiantis šio komentaro autoriaus darbu rengiant strategiją, galima pateikti keletą minčių, kaip keisti valstybės ir jos piliečių tarpusavio santykius.

Atsisakyti politikos vykdymo per panikos bangas. Pastarieji 20 m. rodo, kad Lietuva dažniausiai sugeba imtis pokyčių ir reformų tik ištikus krizei ar ekstremaliai situacijai: 2008 m. finansinė krizė, 2014 m. prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą, COVID-19 pandemija. Tuo tarpu tose srityse, kuriose krizė nėra aiškiai matoma ar apčiuopiama, pvz., švietime ir moksle reformos ir pokyčiai stringa.

Geras pavyzdys, kaip Lietuvoje funkcionuoja panikos politika, yra iššūkiai, susiję su Baltarusijos klausimais po 2020 m. ten prasidėjusios politinės krizės. Lietuva parėmė baltarusių kovą už laisvę, priėmė jos opozicijos lyderius ir nuo represijų kenčiančius asmenis. Bet nepaisant to, Lietuva nesukūrė jokios migracijos politikos, kuri gerintų baltarusių migrantų integraciją į Lietuvos visuomenę.

Lietuvos santykiai su Aliaksandro Lukašenkos Baltarusija įėjo į šaltojo karo būklę, bet ji ilgai nedėjo papildomų pastangų stiprinti sienos su Baltarusija stebėseną ir apsaugą, dar ir dabar 2/3 pasienio postų yra atidaryti. Baltarusių imigracija ir padidėję kultūriniai kontaktai tarp lietuvių ir baltarusių neprivertė Lietuvos reformuoti Europos humanitarinio universiteto, kuris dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Tik kai A. Lukašenka smogė Lietuvai įginklavęs nelegalią migraciją, kuri sukėlė sąmyšį visuomenėje, Lietuva ėmėsi staigiai didinti savo sienos su Baltarusija apsaugą. Kai baltarusių migracijos mastai perkopė Lietuvos institucijų pajėgumus su tuo dorotis, prasidėjo politikų gąsdinimai litvinizmu ir pasiūlymai įvesti ribojimus Baltarusijos piliečiams Lietuvoje, kurie skatins iš Lietuvos išvykti ne tik tuos migrantus, kuriems bus aktualūs planuojami ribojimai.

Verta pabrėžti, kad politikos vykdymas per panikos bangas iš esmės apriboja manevro laisvę iki draudimo ir ribojimų įvedimo, nes priimti kitokius sprendimus yra per vėlu. Paradoksaliai šiame kontekste pokytį gali atnešti Rusijos karinė grėsmė Lietuvai. Vienintelis būdas jai pasiruošti yra per ilgalaikį planavimą, pasirengimą ir nuoseklių reformų įgyvendinimą. Imtis pokyčių prasidėjus potencialiai karinei konfrontacijai bus nebeįmanoma ir per vėlu.

Rusijos karinė grėsmė privers Lietuvą dorotis su dar vienu iššūkiu – išmokti gyventi nežinomybėje. Akivaizdu, kad Rusijos ir NATO karo tikimybė nėra nulinė. Bet ji ir nėra 100% garantuota. Ši tikimybė priklauso nuo to, ar Rusijai pavyks pavergti Ukrainą. Be to, Lietuva gali savo veiksmais mažinti tą tikimybę stiprindama savo karinius pajėgumus, gilindama bendradarbiavimą su regioniniais partneriais ir vis labiau įsitinklindama į Vakarų pasaulio karines, politines ir ekonomines struktūras.

Stebint viešąją erdvę susidaro įspūdis, kad Lietuvos visuomenė nemoka gyventi su nežinomybe. Didžioji dalis visuomenės savo galvose ir gyvenimo būdu Rusijos karinę grėsmę „nuleido“ iki 0%. Kita, mažesnė, bet garsesnė (ypač socialiniuose tinkluose) visuomenės dalis Rusijos ir NATO karą traktuoja kaip 100% garantiją, persiima apokaliptinėmis nuotaikomis ir pradeda gąsdinti kitus, kad 2024 m. jau bus paskutiniai Lietuvos nepriklausomybės metai. Politiniame lauke minėtą olimpinę ramybę įkūnija prezidentas Gitanas Nausėda ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, kurie, susidaro įspūdis, visiškai nesijaudina dėl Lietuvos kariuomenės perspėjimų, kad dabartinis finansavimas leis sukurti planuotą diviziją tik 2035 m. Apokaliptines nuotaikas reprezentuoja Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, skaičiuojantis laiką iki Bučos žudynių Lietuvoje.

Tokios kraštutinės pozicijos, kylančios iš negebėjimo dorotis su nežinomybe, apsunkina sprendimų paiešką ir jų įgyvendinimą. Tačiau sprendimų paieška nežinomybės sąlygomis bus reikalinga svarstant ir kitus klausimus, pvz., klimato kaitos, dirbtinio intelekto ar kitų technologijų.

Ieškant sprendimų kylantiems iššūkiams Lietuvos valstybė turės atsisakyti kito savo įpročio – spręsti problemas vien tik draudimais ir / ar mėtant pinigus. Puikus šio įpročio pavyzdys yra Vilniaus miesto tarybos narės Rasos Baškienės entuziazmas panaikinti mokyklas su rusų dėstomąją kalba Vilniaus mieste po to, kai vienos tokios mokyklos moksleiviai užpuolė kitą moksleivį dėl to, jog jis nepalaikė Rusijos karą prieš Ukrainą. Taip, Lietuvos rusų bendruomenėje yra problemų – dalis jų palaiko rusiškąjį pasaulį. Tą rodo ne tik minėtas incidentas, bet ir neseniai įvykęs stačiatikių bažnyčios Lietuvoje skilimas.

Ponia R. Baškienė nusprendė šią problemą išspręsti – uždaryti mokyklas, kuriose dėstomoji kalba yra rusų. Bet ar p. Baškienė pasidomėjo, kokios yra rusų pasaulio fenomeno paplitimo priežastys? Ar ji susipažino su naujausiais moksliniais tyrimais šiuo klausimu? Ar ji susitiko su rusiškų mokyklų atstovais, darbuotojais, moksleivių tėvais, rusų bendruomenės pilietinės visuomenės atstovais? Ar ji pasidomėjo, kodėl nesuveikė ankstesnės programos, bandžiusios kovoti su rusišku pasauliu? Viešai prieinama informacija neleidžia daryti išvados, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Susidaro įspūdis, kad p. Baškienė neįsigilinusi į problemą labai greitai surado jos sprendimą, nepateikė įrodymų, kad tai būtinai suveiks.

Šitoks veikimas išduoda dar vieną ydą, aktualią Lietuvos valstybės ir piliečių santykiams: sprendimų nuleidimas iš viršaus į apačią. Iš viešai prieinamos informacijos galima daryti išvadą, kad p. Baškienė sugalvojo išspręsti rusų tautinės mažumos problemas pati, pasitarusi tik su savo partijos kolegomis Vilniaus miesto savivaldybės frakcijoje. Šią idėją pasigavo iš švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas. Bet vos tik viešojoje erdvėje atsirado mintis uždaryti mokyklas, kuriose dėstomoji kalba yra rusų, iškilo daug šio potencialaus sprendimo keblumų. Kaip teisiškai uždaryti rusiškas mokyklas, bet palikti mokyklas, kuriose dėstomoji kalba yra lenkų? Be to, greitai paaiškėjo, kad ši idėja nebuvo pristatyta ne tik rusų tautinei mažumai, bet ir Tautinių mažumų departamentui, kitiems vyriausybės ministrams, Seimo nariams.

Taigi, p. Baškienė ir p. Jakštas iš pradžių priėmė sprendimą, po to jį pristatė visuomenei, o tik tada pradėjo svarstyti, kaip jį apskritai įgyvendinti, apie jį diskutuoti. Tokių sprendimų priėmimo ir nuleidimo iš viršaus į apačią pavyzdžių galima rasti labai daug: lietuvių kalbos valstybinio egzamino suvienodinimas tautinių mažumų mokykloms, nors neparengti pedagogai ir nėra metodinių priemonių, pusiaukelės namų įkūrimas Domeikavoje ar nauji reikalavimai docentų ir profesorių pareigoms. Šie ir panašūs sprendimai buvo priimti greitai, nepasitarus su suinteresuotomis pusėmis ir tikintis, kad jos nuolankiai priims iš viršaus nuleistus sprendimus.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ numato, kad sprendimų priėmimas turėtų vadovautis iš apačios į viršų logika. Tai reiškia, kad sprendimų paieška įtraukia visas suinteresuotas puses ir maksimaliai aptariami iškilusios problemos niuansai. Tai taip pat reiškia, kad būtina atsižvelgti į turimą informaciją ir mokslinius tyrimus apie sprendžiamą klausimą. Toks sprendimų priėmimo procesas truks daugiau laiko ir jis nesuteiks progų pasirodyti herojumi socialiniuose tinkluose, pateikti greitą ir paprastą sprendimą, ką daryti su komplikuotomis socialinėmis problemomis.

Bet tokia sprendimų priėmimo procedūra leis užtikrinti aukštesnę priimtų sprendimų kokybę ir pamažu atkurti eižėjantį pasitikėjimą tarp valstybės ir jos piliečių. Kartu atsisakius vykdyti politiką esant panikai ir išmokus gyventi nežinomybėje bus lengviau realizuoti, anot to paties minėto Tomo Daugirdo, pagrindinį vizijos „Lietuva 2050“ tikslą: „sudaryti sąlygas gyvuoti ir skleistis laisvei sudėtingame pasaulyje.“[2]

[1] Tomas Daugirdas, „Kokia ateityje bus Lietuva ir kas tai nulems,“ Naujasis Židinys-Aidai, nr. 7, 2023, 4.
[2] Ibid., 5.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.