Mažvydas Jastramskis. Ar Rusija yra pasmerkta putinizmui?

Karas Ukrainoje paliko mažai abejojančių tuo, kad agresyvus Rusijos elgesys užsienio politikoje tęsis tol, kol gyvuos Vladimiro Putino režimas.

Čia yra du nežinomieji, kur nesunku pasiklysti tarp nuomonių ir lūkesčių. Pirmas nežinomasis – kiek yra šansų, kad Putinas artimiausiu metu būtų pašalintas iš Rusijos diktatoriaus pareigų. Antras nežinomasis – kas tada nutiktų su Rusijos režimu, plačiąja prasme – diktatūra, o siaurąja – putinizmu.

Viešoje erdvėje galima rasti įvairių prognozių. Vienos visai pozityvios – kad Putinas jau pralaimėjo ir jo galas artinasi.

Kitos skeptiškesnės ir teigia, kad net jei Putinas kažkokiu būdu ir būtų nuverstas – o prielaidų tam nedaug – Rusijos istorija, geografija ir kultūra tiesiog nuves prie kito panašaus diktatoriaus. Kitaip tariant, kad ši šalis istoriškai yra pasmerkta vienokiam ar kitokiam putinizmui.

Politikos prognozės, net kai jas pateikia labai gerai įsigilinę ekspertai, yra nelemtas užsiėmimas.

Pavyzdžiui, politikos mokslininkai nenuspėjo trečiosios demokratizacijos bangos ir Sovietų sąjungos žlugimo. Kita vertus, šios bangos inspiruota, itin optimistinė Francis Fukuyamos prognozė apie „istorijos pabaigą“ ir demokratijos pergalę pasaulyje irgi neišsipildė. Apibendrinant, turėtume kritiškai vertinti tiek pozityvias, tiek negatyvias prognozes.

Tačiau vienas labai patvarus politikos mokslo dėsnis – demokratijos tarpusavyje nekariauja – sako, kad tokių režimų kaip Rusija demokratizacijos galimybės yra dalykas, į kurį verta gilintis.

Pirmiausia yra naudinga žinoti, kaip žlunga diktatoriai – tai būtina sąlyga bet kokiai demokratizacijai. Politikos mokslininkės Ericos Frantz ir kolegų tyrimai rodo, kad dažniausi būdai, kuriais autokratiniai režimai (1946-2010 m. duomenys) prieina galą, yra šie trys: perversmai (35 proc.), rinkimai, kuriuos diktatorius pralaimi (26 proc.), masiniai protestai, revoliucija (17 proc.).

Rinkimus praleiskime, nes jų Putinas nelaimės tik tada, kai nedalyvaus.

Vidaus perversmas (angl. coup) – populiariausias XX a. diktatorių „atstatydinimo“ metodas – yra tai, ko dabar tikisi dalis politologų. Kad Rusijos ekonomiką smaugiant sankcijoms ir karui pareikalaujant vis daugiau aukų, vidinis oligarchų ir saugumo struktūrų vadovų ratas neapsikęs su Putino imperinėmis ambicijomis. Motyvacijos pridės baimė tapti atpirkimo ožiais už nesėkmingą karą.

Lūkestis logiškas, bet skepsio įneša du patikslinimai.

Pirma, perversmai piką išgyveno prieš pusę amžiaus ir pastaraisiais dešimtmečiais jų sutinkame vis rečiau: visų pirma todėl, kad pasaulyje gerokai sumažėjo karinių diktatūrų. Kadangi tokiame režime koordinacijos kaštai tarp sąmokslininkų menkesni, būtent juose dažniau ir vyksta vidiniai perversmai. Vienpartiniai režimai ir personalinės diktatūros šiam būdui yra atsparesnės.

Antra, Rusijos ekspertai pastebi, kad Putinas tokiam scenarijui yra gerai pasirengęs. Kariuomenėje apstu saugumo agentų, kas akivaizdžiai mažina pasitikėjimą tarp tikėtinų sąmokslininkų. Be to, saugumo tarnybos yra išskirstytos į kelias grupes, vadovaujamas Putino lojalistų – tai apsunkina koordinaciją.

Rusija pastarąjį dešimtmetį panaši į personalinę diktatūrą – ne šiaip sau šis režimas įvardijamas kaip putinizmas. Tokie režimai pastaruoju metu dažniau krenta per masinius protestus.

Kodėl jų Rusijoje vis dar nėra, o gal ir nebus, aprašė VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė. Net jeigu atsirastų didelis pasipiktinimas valdžia, Rusijoje trūksta opozicinių struktūrų, lyderių, o Putinas dar išjungė ir socialines medijas – priemonę, kuri labai svarbi šiuolaikiniams masiniams judėjimams. Represijos prieš režimo priešininkus Rusijoje itin didelės – ir dar sugriežtėjo nuo karo pradžios.

Ne visi diktatoriai ryžtasi imtis tokio masto represijų. Dažniau ir žiauriau tai daro turintys priėjimą prie resursų, kurie nepriklauso nuo visuomenės, visų pirma, naftos. Tyrimai rodo, kad valstybės rėmimasis natūraliais resursais atvirkščiai koreliuoja su demokratija. Šiuo požiūriu Rusija labiau primena Saudo Arabiją nei Ukrainą, kurioje vyko ir oranžinė, ir Maidano revoliucijos.

Nors Putino karas Ukrainoje greitos režimo kaitos Rusijoje tikimybę padidina, tačiau ji vis dar yra maža.

Žinoma, prieš 1990-uosius laisva, demokratiška Lietuva atrodė kaip stebuklas. Su tokiais režimais, kaip Putino, yra vienas papildomas aspektas – iš šono jų supuvimo lygį labai sudėtinga nustatyti.

Kitas klausimas yra platesnis – ar Rusijoje apskritai galima demokratija. Kai kurie analitikai teigia, kad tokie struktūriniai veiksniai kaip kultūra, istorija ir geografija per amžius Maskvos valdovus stumia į autoritarizmo glėbį.

Ši nuomonė turi geografinio determinizmo bruožų – kad ir kas tame pasaulio kampe valdys, jausis nesaugiai ir imsis diktatoriškų priemonių ir prieš kaimynus, ir prieš savus. Toks gynimosi nuo Vakarų „mentalitetas“.

Šioje versijoje Rusijos demokratijos bandymai pasmerkti baigtis tuo, kuo baigėsi 90-aisiais – fiasko.

Viena vertus, tai, kad režimų kaita nesibaigia demokratija, nėra tik Rusijos problema. Tik apie 45 proc. revoliucijų, per kurias nuverčiami diktatoriai, vėliau nuveda į demokratizaciją. Tikimybė, kad vidaus perversmas atneš demokratiją – dar mažesnė, apie 30 proc. pastaraisiais dešimtmečiais. Taigi, „drakoną keičia drakonas“ principas yra platesnis nei Rusija. Vėlgi, autoritariniai režimai įvairuoja. Gal kitas variantas Rusijoje nebūtų toks putiniškas, agresyvus ir represyvus.

Vilties suteikia buvusio JAV ambasadoriaus Rusijoje Michaelo McFaulo požiūris, išdėstytas prieš karą „Journal of Democracy“. Reikia žiūrėti, kaip sąveikauja struktūriniai veiksniai ir savarankiški Rusijos lyderių pasirinkimai.

Ne geografija, o Putinas siunčia karius ir raketas į Ukrainą. Prieš tai ne istorija ar kultūra, o Borisas Jelcinas sukūrė dominuojančią, kone autoritarinę prezidento instituciją ir vėliau atidavė ją į Putino rankas.

Palankios ekonominės sąlygos – ypač smarkiai padidėjusios pasaulio dujų ir naftos kainos – pirmaisiais Putino valdymo metais sustiprino jo populiarumą ir paramą pasirinktam keliui į diktatūrą. Tačiau jeigu Jelcinas būtų įpėdiniu pasirinkęs Borisą Nemcovą (kas buvo visai reali galimybė), tos pačios sąlygos galėjo sustiprinti demokratiško prezidento pozicijas.

Rusijos ekspertas McFaulas klausia: kuri prognozė yra radikalesnė, ar kad putinizmas išgyvens dar du dešimtmečius, ar kad jį pakeis kita, galbūt demokratiškesnė sistema? Prieš Putino karą Ukrainoje tikriausiai būtume statę už pirmą.

Dabar statymai keičiasi. Po truputį, bet keičiasi.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.