Mažvydas Jastramskis. Iš pagarbos prezidento institucijai

Lietuvos prezidentas neturėtų pamiršti savo misijos ir virsti savitiksle konkurencinės politikos mašina, kuri suprogramuota vienam – būti perrinktai.

Konstitucinis galių, reikalavimų išdėliojimas ir socialinė tradicija rinkti nepartinius prezidentus lemia, kad mūsų prezidento institucija yra panaši į arbitrą, moderatorių, kuris turi ginti demokratiją, vienyti valstybę.

Tai nėra lengva misija. Greičiau atvirkščiai. Ši misija reikalauja gebėjimų derėtis, dirbti nematomą darbą, kartais – aukotis. O juk šalia driekiasi gerokai lengvesnis kelias. Prezidentams kyla pagundų.

Šios pagundos susijusios su keliais aspektais. Pirma, prezidentai turi reikšmingų įgaliojimų, tačiau jie nemaža apimtimi yra reaguojantys. Įstatymų vetavimas ir ministrų tvirtinimas gali reikštis atsakinga Konstitucijos sargyba. Bet šias galias galima naudoti ir ciniškai: kai prezidentas vetuotų tik tai, kas jam asmeniškai nepatinka, ignoruodamas demokratiją ir teisę.

Antra, iš dalies todėl, kad prezidentas renkamas tiesiogiai, iš dalies dėl jo distancijos nuo vyriausybės susiformavo socialinis lūkestis: prezidentai pasisakys svarbiais politikos klausimais, įvertins ministrų darbą. Tai veda į spaudimą, kad valstybės vadovai nuolat kritikuotų vyriausybę. Prezidentams gali atrodyti, kad tik taip atlieps lūkestį.

Trečia, prezidento institucija įprastai yra populiari, nepaisant to, kas užima postą. Prezidentams santykiuose su vyriausybe gali kilti pagunda išnaudoti populiarumo asimetriją (vyriausybe pasitikima mažiau). Juolab prezidentų perrinkimui reikia daugiau balsų nei kitiems politiniams postams. Populiarumas reikalauja populiarumo.

Visi Lietuvos prezidentai, ne tik Gitanas Nausėda, tam tikrais savo prezidentavimo periodais šioms pagundoms yra pasidavę.

Tačiau kritikavimas dėl kritikavimo, populiarumas dėl populiarumo, viešieji ryšiai dėl viešųjų ryšių – tai nėra ta prezidento institucijos logika, kuri būtų labai prasminga politiškai ir naudinga Lietuvai. Viešas prezidento žodis yra didelė atsakomybė. Ja, deja, Nausėda atsakingai naudotis iki šiol neišmoko. Susidaro įspūdis, kad reitingai prezidentą laiko įkaitu.

Tai ne tik paties prezidento, bet ir apskritai jo suformuotos prezidentūros problema. Ne kartą politikos apžvalgininkai akcentavo, kad prezidento komandoje yra neįprastai daug žmonių, dirbančių su komunikacija. Gera komunikacija yra reikalinga, tą žmonija, išradusi kalbą ir raštą, žino seniai. Tačiau jei nėra politikos turinio, tada komunikacija tarnauja tik reitingams. Ir tampa ne tokia jau gera.

Po susitikimo su Rasa Račiene, kovojančia už LGBT teises, prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis pasakė: „Lietuva yra per maža tauta, jog galėtume skirstytis į gerus ar blogus, į tinkamus ar netinkamus“.

Šiame pasakyme matome techniką, kuria popso dainos principai perkeliami į politinę kalbą. Rimavimas, tų pačių ir panašių žodžių kartojimas per chiazmus, antitezes ir kitas priemones kuria familiarumo, gražios kalbos įspūdį. Kartu kuriama iliuzija, kad turinys yra gražus ir teisingas. Bet taip nėra. Nausėdos patarėjo teiginys mažiausiai nieko nereiškia, daugiausiai – pristato kreivą logiką, kad jei Lietuva būtų didelė, tai galėtume skirstytis į tinkamus ir netinkamus.

Popsas yra popsas – ar dainoje, ar politikoje. Popsas yra populiarus, turi gerus reitingus, tačiau kokybės ir gylio trūksta. Popsas neturi misijos atsakingai pasverti žodį, vienyti valstybę, ginti demokratiją.

Prezidentas tokią misiją turi turėti. Iš pagarbos savo institucijai.

Premjerai – iš pagarbos ir prezidento, ir savo pačių institucijai – gali prezidentui padėti jo misiją vykdyti. Tačiau tai sunku daryti, kai nevyksta reguliarūs premjerės Ingridos Šimonytės ir prezidento Nausėdos susitikimai.

Algirdo Butkevičiaus ir Dalios Grybauskaitės santykių pradžia, formuojant vyriausybę, buvo pažymėta rimtu konfliktu. Tačiau vėliau per Seimo kadenciją prezidentė ir premjeras susitikdavo reguliariai. Nustojo tai daryti tik prieš rinkimus.

Iš išorinių ženklų galima spręsti, kad dėl dabartinio štilio labiau atsakinga yra prezidentūra – štai vasarą teisintasi dideliu prezidento užimtumu. Prezidentas, siekiantis vienyti valstybę ir gerbiantis abi institucijas, neturėtų taip teisintis.

Kaip ir neturėtų dėstyti konspiracijos požymių turinčių teorijų, kad kažkur tai buvo dirbtinai sulėtintas skiepijamasis. Ir ne vien todėl, kad taip prezidentūra virsta į neatsakingą, savitikslę perrinkimo mašiną. Tuščiai kritikuodamas ir neturėdamas normalių darbinių santykių su vyriausybe, prezidentas nepasieks savųjų tikslų.

Tokia yra Lietuvos prezidento institucijos logika. Jai būtina politinė atrama. Atrodo, bent dėl ES ambasadoriaus skyrimo prezidentas šią logiką pagavo.

Iš dalies Nausėdą galima suprasti. Nei buvusios, nei dabartinės valdančiosios daugumos požiūris į prezidentą nuo pradžių nebuvo labai jau pagarbus.

Sauliaus Skvernelio vyriausybė pasinaudojo prezidento nepatyrimu ir pakišo automatu tvirtinti ministrus, dėl ko vėliau Nausėda turėjo bėdos. Dešinieji bandė keisti Grybauskaitės prezidentavimo metu susiformavusią neformaliąją praktiką, kad prezidentas atstovauja šalį Europos vadovų taryboje.

Taip, ši praktika kuria įtampas vidaus politikoje ir nėra konstituciškai pagrįsta (todėl ir neformali). Tačiau susidarė įspūdis, kad tai labiau ne taisyklių, o konkretaus žmogaus – Nausėdos – problema. Prie Grybauskaitės tai netrukdė. Gerbiant prezidento instituciją, reiktų nuoseklios pozicijos.

Vyriausybės rėmėjų (ir šiaip viešoje erdvėje) kritika prezidentui per dažnai pereina į asmenines savybes, įžeidinėjimą, pritemptus palyginimus. Pavyzdžiui, Nausėda kartais gretinamas su Rolandu Paksu. Dabartiniam prezidentui trūksta politinės patirties, jo veiksmai dažnai primena reitingų vaikymąsi, bet jis nebandė perimti Lietuvos saugumo institucijų kontrolės, nepažeidė Konstitucijos. Nors viešos kritikos ribos politikams yra gana plačios, prastai atrodo, kai Seimo narys iš valdančiosios daugumos prezidentą vadina bailiu, į kritiką įvelka jo žmoną.

Nausėda turi suprasti prezidento misiją. Bet pagarba prezidento institucijai apima ir paties prezidento, ir mūsų požiūrį.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.