Mažvydas Jastramskis. Keista Tomo Tomilino istorija

Tomas Tomilinas yra lietuviškos politikos Bendžaminas Batonas.

Šis Francio Scotto Fitzgeraldo apsakymo (yra ir filmas su Bradu Pittu, bet jis saldesnis ir neatitinka karčių politinių realijų) veikėjas gimė susenęs ir visą savo gyvenimą jaunėjo.

Atvirkščiu keliu žygiuoja ir Tomilinas, kuris į „valstiečių“ gretas įsiliejo gana odiozinės politinės figūros – Kazimiros Prunskienės – laikais, vėliau kažkokiu stebuklingu būdu iš sąrašo gelmių praslydo į Seimą, o dabar ir sulaukė savo žvaigždžių valandos, kai pabalsavo už partnerystės įstatymo projektą, pasipriešindamas Ramūnui Karbauskiui, ir buvo išmestas iš partijos.

Žiūrėk, sulaukęs politinės jaunystės, dar kokį progresyvų judėjimą, Laisvės partijos analogą kairėje, įkurs.

Nepaisant to, kur toliau pasuks politiko karjera, ši keista Tomo Tomilino istorija yra lyg raktas, padedantis suprasti Lietuvos partinės demokratijos logiką. Visų pirma – „valstiečių“ ir jų lyderio.

Išmetęs Tomiliną iš partijos, Karbauskis vėl patvirtino politiko-šaškininko reputaciją – taktiko, kuris pramato žingsnį į priekį, bet ne tolimesnę strategiją, nesukuria ilgamečių lojalumo ryšių. Skirtingai nei prie „valstiečių“ 2016 m. rinkimuose prisimetę ir greitai pasitraukę prašalaičiai, Tomilinas buvo partijos senbuvis, juodadarbis. Jo išmetimas signalizuoja, kad šioje politinėje organizacijoje niekas nėra saugus, ji neturi ilgalaikių, vienijančių klijų.

Jeigu nėra vietos Tomilinui, tai tik laiko klausimas, kai nuo Karbauskio ir jo partijos visai atsiribos (ar bus atribotas) Saulius Skvernelis.

Tvarių politinių aljansų išlaikymas nėra stiprioji Karbauskio pusė. Nenustebkite, jei po penkerių metų šalia jo nebus nei vieno iš žmonių, kurie dabar „valstiečių“ lyderiui yra visiškai ištikimi.

Tomilino išmetimas apnuogina ir partinės demokratijos (ne tik Lietuvoje) paradoksą – demokratija ir nuomonių skirtumai partijų viduje nebūtinai yra naudingi atstovavimui. Kai valstiečiai 2016-2017 m. pagal pažiūras buvo įvairi politinė košė (bent jau sprendžiant pagal frakciją), jų vidutinis rinkėjas pagal ideologiją mažai skyrėsi nuo socialdemokratų ir konservatorių elektorato. Kitaip tariant, nelabai buvo aišku, kas kam atstovauja.

Dabar, bent jau pagal kultūrines nuostatas, darosi aiškiau. Skėtinių partijų, kuriose sutilpdavo visas spektras nuo liberalo iki konservatoriaus, niša Lietuvoje mažėja. Didėja įtaka partijų, kurios yra grynos visuomenę padalijančiais klausimais – tokių, kaip „valstiečiai“ ar Laisvės partija.

Gal sulauksime ir išsigryninimo ekonominiais klausimais, tikros kairiosios partijos?

Tomilino istorija puikiai išryškino tai, kas ir taip buvo akivaizdu – dabartinės Seimo opozicijos vadinimas kaire tėra nominalizmas, be jokio turinio. Jeigu vyriausybė yra dešinės, tai opozicija tada nominaliai yra kairė. Bet jei iš didžiausios „kairiosios“ opozicinės partijos išmetamas kairiausias jos frakcijos narys (ir ne už bet ką, o už kairiąsias pažiūras), ką tai pasako?

Esu rašęs, kad ideologiškai kairiosios partijos pasižymi lygybės ir progreso siekiu, o organizacijoje – masine naryste ir kolegialumu. Tomilino istorijoje kairę atitinka nebent tai, kad jis iš partijos išmestas buvo tikrai kolegialiai. Visa kita rodo atvirkščias vertybes. Partijos elitas pašalino narį už progresyvų veiksmą, be jokios lygybės prieš etikos komisijas.

Tiek tos masinės, progresyvios ir lygios kairės pas „valstiečius“. Tad kur jie dabar juda?

Matas Baltrukevičius teigia, kad Karbauskis naudosis lenkišku receptu – dešinės vertybės ir kairės populizmas ekonomikoje. Galima ir griežčiau: judama link radikalios, populistinės dešinės, nes kairiųjų pasiūlymų iš „valstiečių“ šiaip jau girdėti mažokai. Ko užtenka, tai radikalizuotų kultūrinių nuostatų ir nuolatinio tautos priešinimo su vyriausybe, išnaudojant politinį nepasitikėjimą. Kas yra klasikinis populizmo (ne ekonominio, o paprasto, gryno) bruožas.

Beje, partijoje toliau sėkmingai lieka vienas parlamentaras, kuris pandemiją vadina „psichodemija“ ir kalba apie „natūralų imunitetą“. Čia jau ne tik radikalios, bet ir konspiracinės dešinės bruožai.

Norėtųsi tikėtis, kad „valstiečiai“ prisimins: sėkmę rinkimuose jiems atnešė gerokai nuosaikesnė politinė retorika. Tas pačias vertybes juk galima iškomunikuoti ir kitaip. Gal net supras, kad nuolat sėjant nepasitikėjimą valdžia, kažkada ant to paties grėblio užlips patys, kai perims vyriausybės vadžias. Dėl nuolatinių konfliktų ir aštrios retorikos pralaimės visa partinė demokratija.

Kita vertus, Tomilino, Rūtos Miliūtės ir Luko Savicko pasipriešinimas partijos linijai ir balsavimas už partnerystės įstatymo projektą rodo tam tikrų prošvaisčių mūsų politikoje. Tai buvo elgesys pagal savo vertybes ir politinę sąžinę. Žiūrint racionaliai, laimėti iš to jie galėjo mažai (išskyrus kuklią viešosios erdvės pagarbą), o pralaimėti – labai daug ką. Ir prarado – užsitraukė lyderio rūstybę, faktiškai palaidojo saugią politinę ateitį „valstiečių“ gretose.

Vardan ko? Tikriausiai dėl ramybės prieš save, kad neišdavei principų, nes su tokia politine pozicija taškų visuomenėje negausi. Kiek tų taškų bebuvo, susišlavė Lietuvos dešinieji (tie, kurie vyriausybėje).

Norisi tikėtis, kad keista Tomo Tomilino istorija rodo – tampa gerokai aiškiau, kokioms pažiūroms atstovauja mūsų politikai. Tai veda į partinę demokratiją su geresniu atstovavimu rinkėjams ir ideologijoms.

Net jeigu to kaina – radikali (kraštutinė?) dešinė.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.