Mažvydas Jastramskis. Kokia nauda iš partijų ir politikų reitingų?

Kas mėnesį skelbiamais partijų ir politikų reitingais dažnas nepasitiki, tačiau jie vis tiek sulaukia daug susidomėjimo, ypač diskutuojant apie rinkimus ar galimus kandidatus į prezidentus. Reitingai demokratijoje būtini, vis dėlto labai sureikšminti jų – ir ypač paskirų apklausų – nereiktų.

Bene svarbiausias klausimas, susijęs su reitingais, – ar galima skelbiamais skaičiais pasitikėti? Dažniausiai matau dviejų rūšių skepsį: pirma, kad apklausiama vos apie 1000 žmonių, antra, kad reitingai ir rinkimų rezultatai skiriasi.

Dėl pastarojo, būtina akcentuoti: reitingai, ypač skelbiami daugiau nei prieš mėnesį iki rinkimų, Lietuvoje tiesiog negali būti prilyginti prognozei. Tai veikiau tam tikras esamo momento įvertinimas (su paklaida, bet apie tai vėliau). Dalis žmonių apklausose pasirenka kažkurį variantą, tačiau vėliau apsigalvoja arba visai nebalsuoja – galima pastebėti, kad teigiančių, jog nebalsuos, reitinguose įprastai būna gerokai mažiau, nei vėliau neateinančių į realius rinkimus.

Negalite tikėtis, kad vidurvasarį padaryta nuotrauka bus tokia pati ir rudenį. Oras atšąla, lapai krinta, peizažas keičiasi.

Be to, vis dar laikomasi praktikos, kai procentai reitinguose nurodomi, skaičiuojant nuo visų apklaustųjų. Tai gali klaidinti. Rinkimuose partijų gauti balsai apskaičiuojami tik nuo dalyvavusiųjų. Negalima sakyti, kad partija, kuri reitinge turi 4 proc. paramos, neperžengtų Seimo rinkimų barjero – ir ne tik dėl paklaidos. Jeigu visi taip ir balsuotų, atmetus nedalyvavusius, ji gautų didesnę dalį balsų.

Kita vertus, pastaraisiais dešimtmečiais lyg nepasitaikė, kad partija, kuri mėnesį prieš rinkimus turi 20 proc. reitingą, į Seimą nepatektų – arba atvirkščiai, kad su 2 proc. reitingu juos laimėtų.

Jeigu kalbame apie politikų populiarumą, pasitikėjimą jais, tai teigiamas vertinimas į sėkmę rinkimuose – ar prezidento, ar mero, ar vedant partinį sąrašą – taip paprastai nepersikelia. Galima teigiamai vertinti žmogų, tačiau rinkimuose rinktis kitą, kurio pažiūros artimesnės.

Arba vėlgi, tiesiog į rinkimus neateiti.

O kodėl apklausiama vos apie 1000 žmonių? Tuo besistebintys iš dalies yra teisūs: taip gauti skaičiai tikrai nėra lygūs visų Lietuvos gyventojų nuomonei. Tačiau statistikos dėsniai sako, kad jeigu respondentai atrenkami atsitiktinai ir visi gyventojai turi vienodą tikimybę į apklausą patekti, reitingams taikomos standartinės paklaidos.

Apie 1000–1500 apklaustųjų užtenka, kad jos būtų santykinai mažos. Bet net ir tokiu atveju pateikiamas reitingas tėra aproksimacija – apytikslis skaičius. Jį pristatant – ir ypač lyginant – privaloma atsižvelgti į paklaidas.

Pavyzdžiui, partijos A reitingas yra 10 proc. Jeigu apklausa buvo atlikta korektiškai, tarkime, paklaida yra apie 3 proc. punktus. Taigi, realus partijos reitingas yra kažkur tarp 7 ir 13 procentų.

Todėl pokyčiai reitinguose dažnai būna pervertinami. Sakykime, partijos A reitingas prieš mėnesį buvo 8 proc., taigi, realiai tarp 5 ir 11 proc. Tad ar galime sakyti, kad partijos populiarumas paaugo? Tikrai ne. Įvertinus paklaidas, jis galėjo ir nukristi. Todėl saugiausia sakyti, kad nepasikeitė.

Todėl, kad ir kaip norėtųsi kiekvieną mėnesį įžvelgti pokyčius, realybė tokia, kad dažniausiai reitingai tiesiog svyruoja paklaidos ribose. Lietuvoje partijų daug, jos nėra populiarios ir reta gauna reitingą, artimą 20 proc. Maži skirtumai dar labiau komplikuoja pokyčių fiksavimą.

Papildoma problema yra tai, kad reta apklausa atitinka visus atsitiktinės atrankos reikalavimus. Pastaraisiais metais, ir net tik Lietuvoje, susiduriama su problema, kai žmonės vengia atsakinėti gyvai. Dalis atsakymų surenkama internetu, tačiau tai gali iškreipti reprezentatyvumą.

O kai kuriose apklausose ryškus ir apklausėjo efektas – kitaip tariant, atsakymai priklauso nuo to, kas juos surenka.

Visa veda prie to, kad skirtingų kompanijų apklausos tarpusavyje skiriasi: kitaip tariant, turi tik sau būdingas, papildomas paklaidas. Tai tikriausiai neišvengiama. Tačiau tą galima taisyti, vedant vidurkį iš skirtingų tą patį mėnesį atliktų apklausų rezultatų. Labai panašiai daro garsus JAV prognozių tinklalapis FiveThirtyEight. Tuo Lietuvoje niekas neužsiima, bet labai vertėtų.

Paliekant paklaidas ramybėje, lieka esminis klausimas: ar reitingai yra naudingi, ar žalingi demokratijai? Atsakymas nėra vienpusis.

Nuolatinis reitingų skelbimas turi tamsiąją pusę.

Ši pusė atsiskleidžia, kai politikai ir partijos pradeda pataikauti reitingams ir savo komunikaciją, sprendimus stato pagal juos. Labai ironiška, kai taip daroma dėl statistiškai nereikšmingų pokyčių, tai yra, kai pokyčių realiai nėra. Tačiau net jei ir įsivertinama tiksliai, tai gana ydinga praktika. Politikai neturėtų vaikytis reitingų spindesio. Jiems reikia vadovautis savo sąžine, programinėmis nuostatomis – arba tiesiog siekti viešojo gėrio, valstybei naudingų sprendimų.

Tai nereiškia, kad į rinkėjų nuomonę nebūtina atsižvelgti. Tačiau dažnai būna taip, kad populiarumas ateina kalbant populiariomis temomis ir nesiūlant sprendimų. Kiekvienas dirbantis politikas darys klaidų ir praras taškų. Įprastai – ne visada, bet įprastai – populiariausi būna tie, kurie neprisiima jokios atsakomybės.

Tačiau įvairių, nepriklausomų nuo valdžios šaltinių nuolat skelbiami reitingai demokratijoje visgi yra būtini. Rinkėjai turi matyti, kad tarp politikų, partijų vyksta konkurencija.

Politiniai lyderiai turi būti atskaitingi visuomenei – net jeigu jie kartais ir nukenčia nuo to, kad reikalingi sprendimai lieka nesuprasti. Nors reitingai ir prastai prognozuoja tikslius mandatus Seime, tačiau jų buvimas leidžia papildomai pasitikrinti, ar rinkimais nėra manipuliuojama.

Nepaisant kartais nereikalingos sumaišties, kurią atneša reitingai, vienintelė alternatyva – demokratija tamsoje – yra blogiau.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.