Mažvydas Jastramskis. Lietuvos politikams reikia išsitrinti „Facebook“

Tiesioginė politikų komunikacija su piliečiais yra pervertinta. Prieš kelis metus girdėjau vienos partijos ar komiteto vieno nario ironišką atsiliepimą: jo miesto meras bando valdyti miestą per „Facebook“. Aišku, tokie atsiliepimai, ypač iš konkuruojančio politiko, o konkuruoti galima ir savo partijos viduje, dažniausiai yra subjektyvūs ir atmiešti pavydo gaidele – reikia pripažinti, kad toli gražu ne visi sugeba gerai komunikuoti.

Bet tame atsiliepime yra ir teisingos kritikos grūdas. Kai vyriausybės nariai (anksčiau nepasitarę) rengia disputą apie nacionalinio lygmens idėjas „Facebook“ komentaruose, merai įrašuose „tag‘ina“ tarnybas, kad užtaisytų skylę gatvėje, o opozicijos politikai nesugeba formuluoti bent dviejų minčių iš eilės, nepaminėję Landsbergio arba LGBT partnerystės, akivaizdu, kad kažkur priklausomybė nuo socialinių tinklų ir tiesioginės komunikacijos prašauna pro šalį.

Panašiai kaip verbalinis ir matematinis intelektas beveik nekoreliuoja, taip gebėjimas sulaukti dėmesio socialiniuose tinkluose mažai ką sako apie politiko įgūdžius priimti gerus sprendimus. Yra parlamentarų, kurie renka krūvas „like“, tačiau per kadenciją nesugeba pasiūlyti nei vieno Lietuvai reikalingo įstatymo. Yra tylinčių socialiniuose tinkluose, bet dirbančių savo darbą.

Pati didžiausia problema – kad socialiniai tinklai skatina poliarizaciją ir politikos užsiciklinimą ties keliomis primityviomis priešpriešomis. Čia aktualiausia JAV patirtis, apie kurią galima rasti įvairių įrodymų, tačiau panašu, kad šis reiškinys jau visu gražumu įsitvirtino ir Lietuvoje.

Aišku, Lietuvoje nėra poliarizacijos ta tikrąja, pilnąja forma – kai oponuoja nuosekliai ideologiškų, labai skirtingų pažiūrų partijos ir jų rinkėjai.

Tačiau pas mus daug afektinės – asmeninėmis (anti)simpatijomis ir nuoskaudomis paremtos priešpriešos, kurią vis pakursto istorija ir vienas kitas vertybinis klausimas. Kol nebuvo socialinių tinklų ir politikai mažiau tiesiogiai komunikavo, man rodos, tai buvo išreikšta silpniau.

Paprastas pavyzdys. Iki „Facebook“ visuotinio paplitimo mes turėjome perskyrą, kuri vertybėse apima požiūrį į sovietmetį ir nepriklausomą Lietuvą, asmenybių lygmenyje – Vytauto Landsbergio vertinimą, partiniame – tapatinimąsi su konservatoriais arba balsavimą prieš juos (už bet ką).

Ši istorinių lūžių padiktuota perskyra buvo matoma ir elito, ir visuomenės lygmenyje, aiškiai koreliavo su rinkėjų elgesiu. Einant laikui, tai natūraliai turėjo silpnėti. Tačiau socialiniai tinklai ją reanimuoja.

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų įvairiuose lietuviškos „kairės“ (kairė Lietuvoje vis dar identifikuojama per nebuvimą konservatoriais) politikų „Facebook“ įrašuose esu matęs apeliavimą į konservatorių nuvarytą Lietuvą, Landsbergių klaną ir dejavimą apie valstybės žlugimą (rečiau nurodant į sovietmetį, bet gan aiškiai duodant suprasti, kad ten daug kas „nebuvo blogiau“).

Tai nereiškia, kad be „Facebook“ šie politikai taip negalvotų. Tačiau turiu hipotezę, kad kai kurie taip daro ne dėl įsitikinimų. Tu turi labai jau nesusivokti politologijoje, kad nesuprastum, jog Vytautas Landsbergis de facto buvo valstybės vadovas. Bet „kairė“ vis baksnoja į šiuos taškus, nes taip lengva įjautrinti žmones, kurių dalis jaučia gal subjektyvias, tačiau jiems tikras nuoskaudas.

Blogiausia tai, kad tokie įrašai, tolesnis priešpriešų palaikymas absoliučiai nieko nesprendžia. Tik palaiko politinio pykčio foną.

Dabar paimkime politinę dešinę (visų pirma politikus, bet ir jų rėmėjus). Kitas pavyzdys yra prezidento Gitano Nausėdos vertinimas. Vėlgi sunku suskaičiuoti, kiek kartų „Facebook“ esu matęs aikčiojimų, pasmerkimų, lyginimų su Rolandu Paksu ir deklaracijų apie vis naują dugną. Kritika prezidentui dažnai yra pagrįsta – buvo ne vienas sprendimas, kuris sukėlė abejonių. Tačiau reikia atskirti objektyvų vertinimą ir besiliejančias emocijas, etikečių klijavimą.

Nausėda nėra tinkamiausias žmogus prezidento institucijai, tačiau jis priėmė ir gerų sprendimų. Dažnai bandė įtikti daugumos nuomonei, bet nesvyravo ties pamatiniais Lietuvos saugumo ir užsienio politikos klausimais.

Jis nusipelno kritikos, kartais – labai daug, bet socialiniai tinklai, visų pirma dešinės burbulas, jį nustūmė į kone visišką karikatūrą, pavertė savo priešu, kuris prilyginamas blogiausiam Lietuvos prezidentui.

Kuo čia dėti socialiniai tinklai? Juose yra labai sunku atskirti tai, ką darai dėl gero tikslo, objektyviai, ir tai, ką darai dėl „like“.

Paprasti socialinės psichologijos principai – mes dažnai nesąmoningai ieškome pasitvirtinimo savo idėjoms ir mums gera būti tarp panašių į mus. „Facebook“ aplinka naudojasi šiomis mūsų socialinėmis silpnybėmis, nes čia gyvai nematome oponento, nėra erdvės ilgesniems svarstymams, empatijai. Radikalizuotos, karikatūrinės pozicijos čia „paeis“ geriausiai.

Kai kurie politikai tai puikiai žino – ir toliau palaiko suerzintą, piktą foną, nes tai su tiesiogine komunikacija yra lengva daryti, o jiems tas atneša jei ne perrinkimą, tai bent momentinį politinio ego patenkinimą.

Kartais prieiname iki absurdo, kai visas „Facebook“ srautas pasidengia emocingomis žinutėmis apie tokias „esmines“ problemas, kaip pliažas Lukiškių aikštėje ar pievų nušienavimas Fabijoniškėse.

Aišku, socialiniai tinklai atneša ir tam tikrą skaidrumą. Čia lengviau iškelti problemas, politikai dažnai būna priversti reaguoti į žmonių klausimus, negali pabėgti nuo jų į saugius kabinetus. Tai tikrai pozityvūs dalykai.

Tačiau kartais per didelis politikų įsitraukimas į tiesioginę komunikaciją su piliečiais ir vienais su kitais, net ir nesiekiant didinti priešpriešų, gali padaryti žalos.

Reikia pripažinti, yra smagu „Facebook“ matyti betarpiškai bendraujančią, komentuojančią premjerę Ingridą Šimonytę, nuolat saugumo situacijos naujienas pateikiantį krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską. Atitinkamai, kai politikai drąsiai kelia idėją viešam teismui, tai pagirtina.

Tačiau tai, kas įvyko tarp Šimonytės ir Anušausko prieš kelias dienas „Facebook“ mažiausiai panašu į nesusipratimą. Daugiausiai – labai rimtų problemų vyriausybės veiklos koordinavime apnuoginimą, kai tai, kas turėtų būti išspręsta Vyriausybės viduje, kažkodėl tampa viešomis sankirtomis. Turiu galvoje atvejį, kai ministras pasiūlė, kad biudžetinės įstaigos galėtų gauti 1,2 proc. pajamų mokesčio paramą iš piliečių. Premjerė tai komentaruose sukritikavo, o vėliau įrašas buvo ištrintas.

Mieli vyriausybės nariai, nebedarykite taip, nes politinis autoritetas yra labai sunkiai statomas ir labai lengvai griūvantis pastatas.

Aišku, aš netikiu, kad kas nors išsitrins „Facebook“ (nors žinau pavyzdžių, kai politikas ilgai nieko nerašė, ir tai jam išėjo į naudą). Niekas taip nedarys, nes socialiniai tinklai tapo mūsų realybės prielaida. Bet atsakingiems politikams reikia pasvarstyti, ar per intensyvi tiesioginė komunikacija kartais nedaro nereikalingos žalos.

Galima, pavyzdžiui, dažniau laiko praleisti „Instagram“. Aišku, sukonfliktuoti ir ten visiškai įmanoma, bet bent jau kačiukų (ar Agnės Širinskienės triušio) nuotraukos kažkiek amortizuos tą susierzinimo foną.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mazvydas-jastramskis-lietuvos-politikams-reikia-issitrinti-facebook.d?id=90436329