Mažvydas Jastramskis. Minia nėra tauta, tauta nėra minia

Nešališkam stebėtojui, kuris nėra įsigilinęs į Lietuvos atvejį, pasirodytų keista tai, kad Sausio 13-osios protestas ir švilpimai lėmė tokį platų nušvietimą žiniasklaidoje ir diskusijas socialiniuose tinkluose.

Jis nebuvo žymus – atrodo, dalyvavo mažiau nei tūkstantis žmonių. Vasarą vykę šeimų maršai ir protestai prie Seimo rinko kelis ar keliolika kartų daugiau dalyvių. Nepaisant švilpimo, o gal, kaip apibūdina Paulius Gritėnas, baubimo, renginys nesibaigė riaušėmis kaip rugpjūčio 10 dieną.

Nešališkas stebėtojas sakytų, kad protestų banga išsikvepia. Kodėl mes tada apie ją tiek daug kalbėjome?

Vienas akivaizdus (bet nebūtinai išsamus) atsakymas: nešališkas stebėtojas neįvertintų Sausio 13-osios prasmės. Riaušes Lietuvoje jau turėjome. Protestų irgi. Bet švilpimo, pagerbiant žuvusius už Lietuvos laisvę – šito dar nebuvo. Protestuojantys peržengė tam tikrą naują ribą.

Interpretuojant įvykius, su kuriais anksčiau dar nesusidūrėme, vis tiek pasitelkiamos schemos iš praeities. Paaiškinimas, kurį siūlo dešinioji politinė erdvė – minios švilpimą per laisvės kovų aukų pagerbimą gretinti su „Jedinstvo“, 1991 m. sausio įvykių originaliais perversmininkais.

Patys protestuotojai ir jiems prijaučiantys, panašu, nemano, kad įvyko kažkas tokio išskirtinio. Jie tęsia ankstesnį pasakojimą – valdžia nusipelnė, nes nesiklauso žmonių, o protestas atspindi tautą.

Tai nebuvo vieninteliai aiškinimai. Savotiška rūšis yra interpretacijos nebuvimas. Prezidentas iš pradžių nekomentavo, vėliau pasakė nedaug. Tyla į švilpimą reagavo socialdemokratai ir kiti „centristai“. Tai jau įprasta jų schema – nekalbėti ten, kur nėra lengvų taškų.

Paskutinė kategorija buvo reta ir atėjo beveik išimtinai iš socialinių mokslų, kultūros žmonių. Kai kurie komentatoriai siūlė pažvelgti ne tik į simptomą (į bažnyčią įbėgusio, rėkiančio vaiko metafora), bet ir į simptomo priežastis (visuomenės būseną), kontekstą (politinių stovyklų priešiškumą) ir interpretacijų retoriką (žmonių vadinimą šiukšlėmis, ne Lietuvos žmonėmis).

Tokios interpretacijos sulaukė skeptiškos reakcijos iš aktyviosios, vyriausybę remiančios viešosios erdvės. Tai nėra stebėtina. Tikrai ne pirmas kartas, kai mokslininkai geri tol, kol atitinka politines pažiūras. Bet tai ir nėra rekomenduotina, nes trafaretinės schemos situacijos negerina.

Manau, kad skambi žiniasklaidos ir socialinių tinklų reakcija į gana negausios minios švilpimą atsirado ne tik dėl nepagarbos žuvusiems už Lietuvos laisvę, bet dar ir todėl, kad tokiais ir panašiais protestais reiškiamas pyktis yra tęstinis procesas, kurio iki galo nesukramtėme.

Ir nesukramtysime be objektyvaus, gilesnio žvilgsnio. Paprastos, o dažnai ir labai menkinančios schemos – nepatenkintieji vyriausybės sprendimais yra neišsilavinę, „Jedinstvo“, šiukšlės – problemos nesprendžia.

Nepretenduoju į išsprendimą. Apskritai nemanau, kad tai socialinių mokslų jėgoms – pažiūrėkime į JAV su geriausiais universitetais. Bet siūlau dvi tezes, kurios, mano galva, privalo būti svarstomos paraleliai ir be emocijų.

Pirma, protestuojanti minia nėra tauta, ji tik tai įsivaizduoja. Tikras atstovavimas yra sudėtingesnis už neiginių koalicijos „prieš“ subūrimą. Antra, visgi pavojinga yra piliečių nuomonę nuolat nurašyti kaip kvailystes ar neracionalią, patologinę minios psichologiją a la Gustave Le Bon.

Pradedant nuo pirmosios tezės, įsivaizdavimas, kad protestas atstovauja daugumai, nėra logiškas. Kaip apibrėžia JAV protestų tyrinėtojas Danielis Q. Gillionas, tai yra „garsioji mažuma“. Taip, jie gali paveikti tyliąją daugumą, įgarsinti, paryškinti visuomenės dalies nuomonę. Tačiau juose dalyvauja maža piliečių dalis. Dar daugiau, protestai yra įvairūs. Jų Lietuvoje buvo ir anksčiau. Ir bus.

Kaip nuspręsti, kurie yra tautos atstovai? Tie, kurie švilpė per Sausio 13-ąją, ar tie, kurie, tikėtina, susirinks Vasario 16-ąją?

Apeliacijas į tautą (gal tiksliau, liaudį) būtų galima suprasti, jeigu protestuotojai turėtų panašų socialinį profilį.

Bet imant periodą nuo šeimų maršo iki Sausio 13-osios, protestavo, organizavo ir rėmė labai skirtingi žmonės. Konservatyvūs, gana inteligentiški žmonės. Aferistai. Etatiniai protestuotojai. Politikos oportunistai. Sportininkai. Katalikų bažnyčios atstovai. VSD ataskaitų herojai.

Sąrašas nėra išsamus. Bet jo užtenka pasakyti: jeigu, kaip teigė Benediktas Andersonas, tauta yra įsivaizduojama bendruomenė, tai čia įsivaizdavimo apie bendrystę daugiau nei bendrystės. Ir net įsivaizdavimas pradėjo aižėti: tas geriausiai matosi per kardinolo Sigito Tamkevičiaus pozicijas.

Logiškiausia interpretacija yra ta, kad protestai renka neiginių koaliciją, išnaudojant žmonių baimes. Ne galimybių pasui. Ne LGBT partnerystei.

Ne partijų sąrašams. Ne globalizacijai. Ir t.t. Klausimai nėra labai susiję, tačiau juos suneriant ant nepasitikėjimo „meinstrymine“ valdžia, tampa lengviau suburti žmones, kurie šiaip jau turi mažai ką bendro. Principas panašus į Vakarų Europos referendumus dėl ES. Juose „prieš“ stovykla burdavo spektrą nuo komunistų iki kraštutinių dešiniųjų. Suvienija tokią kompaniją bendras priešas ir žmonių baimių išnaudojimas.

Lietuvoje yra paprasta neiginių koalicijas burti prieš konservatorius – partiją, kurios atžvilgiu daugeliui žmonių ir šiaip būdingos stiprios neigiamos nuostatos. Tokia socialinė realybė. Šią konservatorių „atskirtį“ pasunkino partijos liberalėjimas ir tai, kad jiems teko valdyti šalį per pandemiją.

Deja, nesužinosime, kokia ta „tautos vienybė“ būtų, jeigu sprendimus dėl pandemijos priimtų, pavyzdžiui, socialdemokratų ir „valstiečių“ vyriausybė.

Politikos perskyra „dešiniosios vyriausybės rėmėjai vs. tauta“ nėra teisinga. Tačiau kartu ir negalima žmonių, kurie išreiškia abejones pandemijos ar kitais sprendimais, nurašyti į paraštes.

Čia praverčia Cas Mudde, kraštutinės dešinės Europoje tyrėjo, įžvalgos. Šis reiškinys dažnai interpretuojamas kaip patologija, kurią į viršų iškelia krizės. Aiškinama, kad tokius judėjimus remia mažuma piktų, autoritariškų, mažesnių pajamų, prie visuomenės neprisitaikiusių žmonių.

Ar nieko neprimena?

Mudde teigia, kad radikali dešinė visgi yra į patologiją pereinantis normalumas. Nacionalizmas, konservatyvumas, saugumo siekis, skeptiškas imigracijos vertinimas, nepasitikėjimas politikais – šie dalykai Vakaruose paplitę plačiau ir kartais netgi primena normą. Negali suprasti balsuojančio už populistus ar radikalus, jei neatsižvelgi į platesnį kontekstą.

Panašiai yra pas mus. Pandemijos protestai ir bendras nepasitenkinimas valdančiaisiais (beje, ne vien vyriausybe, bet ir apskritai Seimu) buvo išprovokuoti nepopuliarių, bet reikalingų, bent jau pagal mokslinius tyrimus (jie rodo, kad skiepų pasai išsaugojo dalį gyvybių), sprendimų. Tačiau tai trumpojo laikotarpio priežastys, katalizatorius. Ilgojo laikotarpio priežasčių mes neieškojome, nes buvome susikoncentravę į einamąsias batalijas ir kaltųjų paieškas.

Bet negali stebėtis protestais šalyje, kurioje į rinkimus jau seniai ateina vos kas antras rinkėjas. Kurioje nepasitikėjimas politinėmis institucijomis yra didesnis nei Vakaruose. Kurioje transformacija tarp režimų sukūrė aiškius politinius, socialinius ir ekonominius pralaimėtojus. Kurioje nelygybė yra viena didžiausių Europoje. Kurioje švietimo ir sveikatos apsaugos problemos bado akis.

Kurioje sprendimai (ne tik tie, kurie yra būtini) yra priimami elito būreliuose, o ne konsultuojantis su piliečiais. Ir ne, tai nėra taikoma tik vyriausybei ar parlamentinėms daugumoms.

Nesakau, kad išvardinti veiksniai viską paaiškina ar, tuo labiau, kad toks įvardijimas padeda kažką išspręsti. Tačiau pradėti nuo kažkur reikia. Nors skiepijimas buvo pagrindinis ginklas gelbstint gyvybes, niekas Lietuvoje neatliko normalaus tyrimo su klausimu: nuo ko priklauso žmonių polinkis skiepytis? Užtat ko mes daug turėjome, tai etikečių klijavimo ir politinių kovų.

Spėju, kad toks tyrimas būtų parodęs: polinkis skiepytis per pandemiją yra susijęs su politiniu pasitikėjimu. Panašūs rezultatai buvo gauti kitose valstybėse.

Beje, pasitikėjimas valstybe buvo konservatorių programos ašis 2020 metų Seimo rinkimuose.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.