Mažvydas Jastramskis. Nausėda vs. konservatoriai vs. Vėgėlė
Iki prezidento rinkimų liko apie pusantrų metų, tačiau diskusijos apie politikų galimybes jau įgauna pagreitį. Net jeigu rinkimai ir vyktų šį savaitgalį, prognozavimas būtų sunkus reikalas – daugelio kandidatų reitingų skirtumai yra maži. Kita vertus, situacija primena šį tą iš praeities.
Favoritas yra Nausėda – kaip ir prieš 2019 m. Prezidento rinkimus. Kitus galimus kandidatus jis lenkia statistiškai reikšmingai. Aišku, apie 16,8 proc. paramos nėra panašu į garantuotą paraišką antrai kadencijai. Vienas Nausėdos pranašumas reitinguose neatsispindi – tai gera jo strateginė pozicija kitų politikų atžvilgiu. Bet ši pozicija nuo 2019 metų yra susilpnėjusi.
Štai kodėl.
Jeigu reikėtų grubiai apibendrinti Lietuvos politinį lauką bet kuriuose rinkimuose, jis primena struktūrą iš trijų polių. Vienas polius yra valdančiosios partijos. Kitas polius yra einamoji opozicija, įprastai – parlamentinė. Priklausomai nuo periodo valdyti ar oponuoti gali tiek kairė, tiek dešinė. Tačiau šiems poliams bendra tai, kad jie yra susiję su vadinamuoju establišmentu – partine sistema ir politinių institucijų visuma.
Trečias polius yra tai, kas meta iššūkį tiek valdantiesiems, tiek visai vadinamajai „sistemai“. Nebūtinai tai turi būti pikti, radikalūs ir protestuojantys prieš viską kandidatai ir rinkėjai. Tačiau kad ir kas užimtų tą trečiojo poliaus vietą, jis visuomenės yra traktuojamas kaip naujas veikėjas.
Pavyzdžiui, 2016 m. rinkimuose „valstiečiai“ buvo lyg dviguba opozicija. Tyrinėdamas porinkiminių apklausų duomenis pastebėjau, kad nuo socialdemokratų nusisukę rinkėjai ėjo pas „valstiečius“ iš dalies dėl nepasitenkinimo valdžios darbais. O pas konservatorius jie nenuėjo dėl antrojo veiksnio – nepasitikėjimo Lietuvos politinėmis institucijomis, nepasitenkinimo demokratija.
2019 m. rinkimuose situacija buvo panaši, tik socialdemokratų vietą užėmė premjero pareigas einantis Saulius Skvernelis. Trečias polius buvo Nausėda. Taip, už jį balsavo daug įvairių žmonių. Tačiau didžiausia tikimybė paremti Nausėdą balsu buvo tarp labiausiai nepatenkintų ekonomika ir politika. Tai išliko modeliuose kontroliuojant kitus veiksnius – išsilavinimą, pajamas ir taip toliau.
Trys poliai ryškėja ir dabartiniame lauke. Pirmos dvi stovyklos yra pagrindinė pastarųjų metų politinė priešprieša: konservatoriai vs. Nausėda. Abu šie poliai užima svarbius postus valstybėje, bet labai tikėtina, kad kaip mainstream opoziciją visuomenė mato prezidentą Nausėdą – valdžios grandinėje jis dažnai susikerta su konservatoriais, užgoždamas ir parlamentinę opoziciją.
Iš pirmo žvilgsnio Nausėdos potencialas yra didesnis ir jis kol kas važiuoja perrinkimo bėgiais – 16,8 proc. pastaruosiuose „Spinter“ reitinguose yra dvigubai daugiau, nei Ingridos Šimonytės 7,9 proc. Beje, tikėtina, kad būtent Nausėdos pirmavimas žemyn stumia socialdemokratų atstovę Viliją Blinkevičiūtę. Jis savotiškai ir užima socialdemokratų vietą. Tas matėsi jau 2019 m. Prezidento rinkimuose, kai šios partijos rinkėjai daugiausia balsavo už Nausėdą. Turiu įtarimą, kad Prezidentas „valgys“ ne tik Blinkevičiūtės, bet ir Skvernelio potencialą.
Verta pastebėti, kad konservatorių polius laisvai pretenduoja į antrąjį turą – dar yra ir Arvydas Anušauskas su savo 5,6 proc. Aišku, mechaniškai balsai nesusidėtų. Panašu, kad pasitikėjimas krašto apsaugos ministru yra atskiras reiškinys ir gerokai viršija įprastą konservatorių elektoratą. Neaišku, kaip rinkėjai elgtųsi, matydami partiją prie Anušausko pavardės. Tačiau realiuose Prezidento rinkimuose vis tik turėtume vieną konservatorių kandidatą, o ne du.
O štai tas trečiasis polius aiškiai yra Ignas Vėgėlė su 8,9 proc. Jeigu sugalvos kandidatuoti. Bet panašu, kad sugalvos.
Visos paralelės su buvusiais atvejais Prezidento rinkimuose, žinoma, yra santykinės. Vėgėlės iškilimas per politinę krizę ir aiškų susikirtimą su valdžia, apeliavimas į paprastą žmogų, populizmo, supriešinant elitą ir visuomenę, apraiškos – tai primena Rolando Pakso profilį. Aišku, kartu Vėgėlės politinis įdirbis yra silpnesnis, jis anksčiau neužėmė aukštų pareigų, nebuvo premjeru.
Tačiau tai trečiajam poliui dabar yra pliusas.
Neturiu duomenų apie tai, kokie konkretūs rinkėjai balsuotų už Vėgėlę. Tačiau spėčiau, kad jo profilis atitinka ir net užaštrina ankstesnių „trečiųjų“ tendenciją – tai politikais ir institucijomis nepasitikintys, valdžios darbu labai nepatenkinti žmonės, neturintys partinių tapatybių. Sutikčiau su tais apžvalgininkais, kurie teigia, kad Vėgėlė dalį rinkėjų paimtų iš ankstesnio Nausėdos elektorato.
Esminis klausimas – koks yra Vėgėlės potencialas.
Tiek „valstiečiai“, tiek Nausėda savo „inauguraciniuose“ rinkimuose laikėsi centristinės linijos, stipriai nekonfliktavo su kitais žaidėjais.
Nors ir aiškiai parodė savo naujumą, kitoniškumą nuo politinio establišmento, bet iš esmės važiavo nuosaikiais bėgiais. Tai jiems padėjo susižerti platesnius rinkėjų sluoksnius. Vėgėlės linijos yra apibrėžtos ryškiau, su juo siejamas polinkis į konspiracijos teorijas užkerta tam tikrus kelius. Vėlgi – politinio pykčio, tikėtina, dabar yra padaugėję.
Atsargiai spėčiau, kad Nausėda trijų polių lauke vis dar turi geriausias pozicijas. Jis tikriausiai antrame ture laimėtų ir prieš konservatorių atstovą, ir prieš „trečiosios Lietuvos“ atstovą Vėgėlę.
Bet į tą antrąjį turą dar reikia patekti. O iki to teks sulaukti balsų iš labai daug didžiųjų ir mažųjų apylinkių.
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
