Mažvydas Jastramskis. Ne, referendumo kartelės mažinti nereikia

Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja teisės klausimais teigia, kad referendumui surengti reikalingų parašų skaičius, matyt, turėtų būti sumažintas. Tai padarius, esą gerėtų galimybės pasisakyti piliečiams. Galimybės gal ir pagerėtų. Tačiau kam ir kokiu tikslu – nėra aišku.

Referendumas yra labai specifinis demokratijos įrankis. Ir prieš drąsiai teigiant, kad jo sąlygas reikia lengvinti – iš esmės siekiant dažnesnių referendumų – reikia suprasti, kaip šis įrankis veikia ir kam yra reikalingas.

Referendumas yra tiesioginės demokratijos atmaina – istorijos reliktas iš tų laikų, kai demokratija veikė tik miestuose-valstybėse.

Yra daug priežasčių, kodėl modernioje valstybėje tiesioginė demokratija nėra galima. Jas išsamiai aptarė Robertas Dahlas savo knygoje „Demokratija ir jos kritikai“. Argumentus galime susiaurinti iki dviejų esminių. Pirma, pilietybė šiais laikais nėra diskriminuojanti ir apima beveik visus valstybės gyventojus. Diskusijos tarp milijonų žmonių sunkiai įsivaizduojamos. Ta pati priežastis, kuri suteikia mums politines teises, užkerta kelią tiesioginiam dalyvavimui.

Antra priežastis – moderni valstybė apima gerokai daugiau funkcijų ir klausimų nei Antikoje. Jeigu norėtume dėl visų politinių reikalų spręsti tiesiogiai, tada turėtume praleisti visą savo laiką, besigilindami į įstatymų ir jų pataisų plonybes. Tiesiog pasižiūrėkite į eilinės Seimo sesijos dienos darbotvarkę – tai nesunku padaryti institucijos oficialiame puslapyje.

Todėl įsivyravo atstovaujamoji demokratija, kur piliečiai sprendimams įtaką daro per renkamus atstovus, politines partijas ir atitinkamas institucijas: savivaldybės tarybą, merą, parlamentą.

Žinoma, yra valstybių, kurios šalia šių institutų naudoja ir referendumus. Dažnai pateikiamas Šveicarijos pavyzdys: ši valstybė yra atsakinga net už pusę visų XX amžiuje demokratijose vykusių referendumų. Toks skaičius turėtų mus priversti pagalvoti: dažni referendumai statistiškai yra išskirtis, anomalija, panašiai, kaip privalomas balsavimas Belgijoje.

Taip nutiko ne šiaip sau. Šveicarija istoriškai formavosi iš kalbiniu ir religiniu aspektais labai skirtingų teritorinių darinių – kantonų. Apie 1848 m. protestantus, katalikus, prancūzakalbius, vokiečius, italus ir kitus sulydžius į vieną darinį – Šveicarijos federaciją – reikėjo priemonių, kad skirtumai nevirstų į konfliktus. Siekis išlaikyti federaciją ilgainiui lėmė keistokas politinės sistemos savybes – plačias koalicijas, federalinės vyriausybės prezidento rotaciją kas metus, reikalavimą (iki 1999 m.), kad negali būti dviejų ministrų iš to paties kantono.

Nacionaliniai referendumai buvo centrinės valdžios koncesija tautai – mainais už federacijos palaikymą. Tačiau kartu įvestas saugiklis, kad dauguma, susiformavusi tam tikruose kantonuose, neprimestų valios kitiems gyventojams. Rinkėjai Šveicarijoje gali inicijuoti nacionalinį referendumą su 100 tūkstančių parašų. Bet tam, kad referendumas pavyktų, neužtenka daugumai šveicarų balsuoti „už“. Dar reikia, kad daugumos „už“ susidarytų daugumoje kantonų.

Abejotinos reputacijos marginalai (ir kažkodėl prezidento patarėjai) siūlo iki 100 tūkstančių kartelę nuleisti ir Lietuvoje. Tačiau siūlant šveicarišką modelį nei atsižvelgiama į tai, kad Lietuva nėra federacija, nei pasiūloma saugiklių, kad referendumo įrankis netaptų daugumos diktatūra.

Jau nekalbant apie tai, kad Šveicarijoje referendumai vyksta dar kantonų ir savivaldos lygmeniu. Bet matyti tik nacionalinius referendumus, žinoma, patraukliau, nei įgyvendinti savivaldos reformą šalyje (Lietuvoje) su labai stambiomis ir silpnomis (lyginamojoje perspektyvoje) savivaldybėmis.

Čia reikia intarpo: referendumai šiaip jau vidutiniškai sulaukia mažiau aktyvumo nei parlamento rinkimai. Ne tik Lietuvoje. O valstybės, kuriose referendumų daugiausiai – Šveicarija ir JAV (ten jie vyksta valstijų lygmeniu) – pavargsta nuo rinkimų ir bendrai jose piliečiai balsuoja pasyviau.

1912 m. Kolorado valstijoje JAV vyko trys referendumai.

Du jų buvo susiję su demokratija: dėl teisės atšaukti renkamus pareigūnus ir kad rinkimų biuleteniuose nebūtų žymima partinė priklausomybė. Šie referendumai nesulaukė didelio rinkėjų dėmesio. Trečias referendumas buvo dėl alkoholio gamybos ir prekybos uždraudimo. Jis sulaukė gerokai didesnio populiarumo: balsuojant nuomonės neturėjo tik 27 procentai rinkėjų.

Laimėjo „prieš“. Ironiška, bet laisvė nusipirkti alaus Kolorado gyventojams buvo svarbesnė nei demokratinės teisės.

Dar labiau ironiška yra tai, kad referendumas dėl parašų kartelės sumažinimo iki 100 tūkstančių Lietuvoje jau buvo. Teisybės dėlei, ne atskiras – jis buvo surištas su dar trimis klausimais. Bet taip jau pasirinko iniciatoriai. Tas referendumas galėjo reikšmingai sustiprinti tautos galias – sumažinti referendumo parašų skaičių, nustatyti, kad referendumu priimtus įstatymus būtų galima atšaukti tik referendumu, apriboti gamtos išteklių naudojimą privalomais referendumais, žemės, vandenų, miškų nuosavybę nustatyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams.

Į referendumą 2014 metais atėjo mažiau nei 15 proc. rinkėjų. Jis neįvyko. Tauta pati apsisprendė nesirinkti kartelės mažinimo ir kitų dalykų. Todėl akivaizdu, kad tolesnis šio reikalo rutuliojimas atspindi ne tautos, o siaurų politinių grupių (norėtųsi tikėtis, ne prezidentūros) interesus.

Čia aktualus Airijos, kitos Europos valstybės, kuri irgi palyginti dažnai naudoja referendumus, pavyzdys.

Ten referendumus labai paskatino politinių partijų interesai. Istorija ir rinkimų sistema lėmė, kad Airijos partijos ideologiškai buvo gana plačios ir neatstovavo konkrečių grupių, pavyzdžiui, darbininkų, liberalų, interesų. Kiekvienos partijos viduje buvo pasidalijimų aštriais socialiniais klausimais, tokiais, kaip abortų ribojimas. Todėl jos vengė tokius sprendimus priimti parlamente, o bet kokia pozicija („už“ ar „prieš“) galėjo reikšti rinkėjų praradimus ir pleištą partijoje.

Pasirinkta paprasta išeitis – leisti žmonėms pasirinkti referendume. Tačiau už šio pasirinkimo slypėjo elementarus partijų interesas išlaikyti vienybę ir rinkėjus. Ir vengti programinio išsigryninimo.

Atrodytų, tada bent jau žmonės renkasi patys, pagal savo vertybes ir faktus. Bet pasirodo, kad tokia versija irgi ne visai atitinka realybę.

2019 m. žurnale „Electoral Studies“ publikuotas iki šiol bene išsamiausias elgesio referendumuose tyrimas. Politikos mokslininkas Craigas Burnettas atrado, kad tik dvejuose iš aštuonių jo tirtų JAV referendumų faktų žinojimas darė įtaką balsavimui. Bet visuose referendumuose prie rinkėjų sprendimo prisidėjo tai, kokie politikai rėmė poziciją „už“ ar „prieš“.

Tą patvirtina „Brexit“ tyrimai, kurie kaip vieną iš balsavimo motyvų atranda partijų ir politinių veikėjų (tokių, kaip Borisas Johnsonas) pozicijas.

Referendumų baigtį dažnai lemia ne stiprios vertybės ar faktai, o paprasčiausiai tai, kokias pozicijas užima žmonėms patinkantys ir nelabai politikai. Rengdami daugiau referendumų, mes tiesiog dažniau balsuosime pagal tai, ką šneka (nešneka) Karbauskis, Blinkevičiūtė ar Landsbergis.

Bet tam, kad nuspręstume, ar mums patinka konservatoriai, ar valstiečiai, mes jau turime Seimo rinkimus. O tie, kurie nori daugiau referendumų, pradžiai gali prisiminti savo pačių funkciją – atstovauti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.