Mažvydas Jastramskis. Partijų sąrašų spindesys ir skurdas

Dabar rinkimų kampanijoje svarbiausia tema yra partijų sąrašai – kokios asmenybės siūlomos rinkėjams.

Ši tema padeda maskuoti idėjų ir programinių pozicijų skurdą. Panašiai, kaip ir „paplūdimio“ Lukiškių aikštėje eskalavimas. Kartu tai yra visuomenės nepasitikėjimo partijomis simptomas.

Ilgametėse demokratijose žmonės daugiau pasitiki institucijomis, nei asmenybėmis. Pas mus – atvirkščiai.

Kita vertus, pažvelgę į Lietuvos partijų akis, tai yra, sąrašus, galime šį tą sužinoti apie jų politinę sielą.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pagaliau sudėliojo savo sąstatą. Pirmi trys sąrašo nariai nieko nestebina. Saulius Skvernelis tempė 2016 metais, temps ir per šiuos rinkimus. Aurelijus Veryga yra artimas Ramūno Karbauskio bendražygis, kuris vyriausybėje išsilaikė nepaisant didžiulės kritikos ir neigiamų reitingų. Jis čia būtų buvęs ir be pandemijos.

LVŽS sąrašas parodo, kad šioje partijoje, be rinkiminių taškų, itin svarbu trumpalaikis lojalumas lyderiui. O ilgametis darbas partijoje ir politinė reputacija nereiškia beveik nieko. Labai simptomiškas yra Seimo vicepirmininkės Rimos Baškienės nureitingavimas į 12 vietą.

Tai politikė, kuri keturis kartus iš eilės laimėjo vienmandatę apygardą. 2012 metais – vienintelė iš savo partijos. Ji laikė LVŽS galvą virš vandens tais laikais, kai jie niekam nebuvo įdomūs.

Tačiau, kaip ir pati sako, šios kadencijos eigoje ne visada buvo paklusni Karbauskiui. 12 vieta, skirta vienai ilgamečių partijos vedlių, yra prilygintina partiniam ostrakizmui.

Tuo pačiu metu Agnė Širinskienė, kurios prieš keturis metus Karbauskis net nepažinojo, yra septinta. Jeigu ne tai, kad partijoje ji net kojų nėra apšilusi, galėjo laisvai ir ketvirta būti.

Apskritai valstiečių sąrašas rodo, kad „profesionalų“ era baigėsi. Su Luko Savicko išimtimi, sąrašo pirmoje pusėje dominuoja Seimo nariai ir partijos lyderiui lojalūs žmonės.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašas (TS-LKD) labiau linksta į ilgamečių politikų, dirbančių su partija, apdovanojimą. Yra išimtis – Jurgita Šiugždinienė, pakelta į devintą vietą. Tai suprantama, nes ši politikė prisidėjo prie TS-LKD programos kūrimo.

TS-LKD sąrašas atspindi tai, kad partija yra nevienalytė. Tai skėtinė organizacija, apimanti platų dešinės spektrą: nuo politinių kalinių, tautininkų ir krikdemų iki konservatorių ir liberalų.

Visiškas ideologinis grynumas yra mažesnių partijų prabanga. Kai žiūri į tris proc. rinkėjų ir negalvoji imtis atsakomybės formuojant valdžią, bepigu didžiuotis nepajudinamomis, vienodomis pažiūromis.

TS-LKD lyderiai yra lyg veidrodinis atspindys „valstiečiams“, tik dešinėje – pirmą vietą užima nepartinis, bet su partija aiškiai siejamas žmogus (Ingrida Šimonytė), o partijos pirmininkas (Gabrielius Landsbergis) yra antras.

Matysime, kaip tai pasiteisins. Daugiau pasiteisintų, jeigu dešinė apimtų rinkimų koaliciją su liberalais. Šimonytė patinka liberalių pažiūrų rinkėjams ir be tokio aljanso jos potencialas liks neišnaudotas.

Bet kam ta pergalė Seimo rinkimuose, jei galima pažaisti ir pasiginčyti smėlio dėžėje?

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) sąrašas yra gerokai atnaujintas ir atjaunintas. Pirmame dešimtuke matome tik keturis žmonės, buvusius jame ir 2016 metais.

Pokyčiai vyko daugiausiai iš partijos vidaus. Jie atspindi posūkį link socialdemokratijos. Net ir pagrindinis legionierius, penktoje vietoje atsidūręs profesorius Romas Lazutka, tikėtina, pakviestas ne tiek dėl žinomumo, bet kairesnio požiūrio į Lietuvos socialinį ir ekonominį modelį.

Gintautas Paluckas, skirtingai nei jo konkurentai LVŽS ir TS-LKD, pasiryžo (užsispyrė?) sąrašą vesti pats. Tas atitinka partijų praktiką Vakaruose, kai pirmininkas yra kandidatas į premjerus.

Aišku, Lietuvos rinkimuose toks sprendimas gali išvirsti į minusą. Garvežiai reikalingi ne tik dėl balsų sąrašui, bet ir tam, kad patemptų kandidatus vienmandatėse apygardose. Paluckas nėra toks garvežys.

Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) nuėjo kita kryptimi, negu LSDP – rinkimų strategijoje atidavė prioritetą asmenybėms. Nesvarbu, kokių pažiūrų. Štai Viktoras Pranckietis atsidūrė sąrašo trečioje vietoje. Jis yra sakęs, kad demokratijos pagrindas yra tai, kad mažuma klauso daugumos.

Su liberalų, kurie istoriškai siekė iškovoti daugiau politinių ir pilietinių teisių, ideologija tai prasilenkia šviesmečiais. Ir kontrastuoja su šiaip jau gana pagrįstais LRLS siūlymais šioje srityje – sumažinti kandidatams į Seimą taikomą amžiaus reikalavimą iki 21 metų.

Apibendrinant, LVŽS sąrašas atspindi lojalumą pirmininkui. TS-LKD – partijos skėtinį pobūdį. LSDP – posūkį į socialdemokratiją. LRLS – sprendimą į Seimą patekti ant asmenybių arkliuko.

Kol diskutavome apie sąrašus, beveik neužsiminėme apie programas (su sąlygine LSDP išimtimi). Kodėl? Nes taip vyksta rinkimai Lietuvoje. Ir mūsų rinkėjai, ir vieša erdvė, ir rinkimų sistema akcentuoja asmenybes. Nesusimąstant, kad taip atimame erdvę, kurią galime skirti programoms.

Apie partijų sąrašus mažiau kalbėtume, jeigu rinkimų sistema nebūtų personalizuota – dabar ir vienmandatėse balsuojame, ir sąrašo kandidatus reitinguojame. Uždarų sąrašų sistemoje partijas vestų lyderiai, ir tiek žinių. Rinkėjai negalėtų keisti kandidatų vietų, todėl diskusijos apie juos būtų mažiau prasmingos. Beliktų kalbėti apie tai, ką partijos siūlo idėjiškai.

Nėra, kad partijos visai tų idėjų neturi. Dalis jau ir programas pristatė. Tačiau kol nagrinėjame asmenybes, partijos nejaus didesnių paskatų tų idėjų plėtojimui, išėjimui iš programinių diskusijų skurdo.

Kalbėkime apie pirmą partijos dešimtuką – pirmą dešimtuką pasiūlymų Lietuvos valstybei.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.