Mažvydas Jastramskis. Prezidente, premjere, parlamentarai – vienykitės

Nesitraukiančio COVID-19 ir gilėjančios, Baltarusijos diktatoriaus organizuojamos migrantų krizės akivaizdoje Lietuva nebeturi prabangos kęsti padalytą, tarpusavyje konkuruojančią valdžią.

Prezidente, premjere, parlamentarai. Ar vardan Lietuvos valstybės ir demokratijos galite išlipti iš to daržo, kurį jums apibrėžė partiniai ir kiti interesai, ideologijos, konkrečių grupių atstovavimas, asmeninės nuoskaudos ir konkuravimas dėl galios? Jeigu galite, tai dabar yra pats laikas.

Pasiskirstymas į politinius daržus yra natūralus ir normaliomis sąlygomis demokratijoje netgi reikalingas. Tačiau yra situacijų, pavyzdžiui, susiskaldžiusi visuomenė (nors ne į dvi dalis, bet to požymių Lietuvoje yra), karas (hibridinis), maras (COVID-19), kai bendradarbiavimas tarp politinio elito – būtinas.

Maksimalus planas apimtų sutarimą tarp parlamentinių partijų (ir opozicijos, ir valdančiųjų), vyriausybės ir prezidento dėl vakcinacijos skatinimo, kovos su COVID-19 pandemija. Sakysite, kad šis laivas jau nuplaukė. Tikriausiai. Tačiau bendradarbiavimas minimaliam plane gali duoti akstiną ir lipimui iš sveikatos krizės.

Nieko nėra labiau vienijančio, kaip Lietuvos valstybės saugumas. Minimalus planas – atsakant į migrantų krizę, reikia palaikyti nuolatinę koordinaciją tarp vyriausybės, prezidentūros ir Seimo. Apimant ir vidinio atsako strategiją, ir vieningą platformą santykiuose su užsienio partneriais, visų pirma ES ir Lenkija.

Koordinacija turi remtis į atnaujintus, reguliarius ir pagarbius santykius tarp prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės. Taip, sesijų metu nepaprastąją padėtį skelbia Seimas, o sienų apsauga daugiausiai krenta ant Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų pečių. Tačiau tai nėra tik kelių ministerijų ir vieno balsavimo Seime dalykas. Kalbame apie nacionalinį saugumą. Apie ciniško, žiauraus diktatoriaus organizuojamą humanitarinę krizę.

Vyriausybei vadovauja Šimonytė. Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadas yra prezidentas. Krizių sprendimui būtinas lyderių bendradarbiavimas. Jei nesugebėta per sveikatos krizę, gebėkite bent per šią.

Prezidentas iki šiol labai atsargiai aukojo savo autoritetą, o viešą žodį panaudodavo ir nelabai atsakingai.

Susidarė įspūdis, kad reitingai, populiarumo saugojimas prezidentūrai yra svarbiau, nei geras, teisingas rezultatas. Dar daugiau, nepagrįstų sprendimų pasitaikė ir formalių atsakomybių ribose. Kaip teigia Kęstutis Girnius, veto pataisoms dėl mokamų testų nepasiskiepijusiems darbuotojams buvo nepateisinamas. Be to, jis dar labiau pagadino santykius tarp valdžios grandžių.

Ar galėjo kažką kitaip daryti valdantieji? Galėjo. Su Dalios Grybauskaitės išimtimi (sąlygine – ten irgi būta konfliktų), konservatoriai į Lietuvos prezidentus žiūrėdavo kaip į parlamentinės respublikos vadovo atitiktį, simbolį, kuris turi netrukdyti užsienio politikoje, pasirašyti visus įstatymus, skirti pageidaujamus pareigūnus ir, jeigu galima, apskritai kuo mažiau komentuoti einamuosius reikalus.

Bet konstitucinis planas ir visuomenės lūkesčiai programuoja kiek kitokią prezidento instituciją. Ne vykdomosios valdžios galvą, kaip Prancūzijoje ar JAV, bet su reikšmingais įgaliojimais. Instituciją, kurios esminė funkcija yra arbitro, bet turinčią ir politikos formavimo įskiepį. Tą prezidentai žino. Jie negali būti pasyvūs, stebėti politinį žaidimą. Ir jautriai reaguoja į bandymus apriboti jų galias.

Kad ir kas prezidentu būtų buvęs išrinktas 2019 metais, dešiniųjų sprendimas mesti viešumon iki galo nesuderintą ministrų sąrašą, bandymas iš prezidento perimti atstovavimą Europos vadovų taryboje, susitikimų vengimas, pašaipi leksika viešoje erdvėje – visa tai negalėjo vesti į labai sklandžius santykius. Kad ir kas eitų prezidento pareigas, su ja ar juo reikia skaitytis. Tokia mūsų valdžių sistemos logika.

Be to, tikrajam sugyventinio režimui visų prielaidų juk nėra – prezidentas Nausėda, nors ir kartais demonstruoja perdėtą konservatyvumą ir atsargumą, tuo sukeldamas liberalios visuomenės dalies pasipiktinimą, nėra kažkokios tai dešiniesiems priešiškos ideologijos atstovas.

Reikia priminti, kad tiek pagal politikų nuostatas, tiek pagal elektoratą Lietuvoje dešinė geriausiai atsiskiria per neigiamą sovietmečio ir aiškų Rusijos, kaip grėsmės, vertinimus. Nausėdą išrinko įvairūs rinkėjai, ne vien „antroji“ ar „trečioji“ Lietuva. Dar svarbiau yra tai, kad jis pats nesilaiko linijos „ir tada dirbome Lietuvai“. Nausėdos požiūris į Rusiją yra griežtas, o į Lietuvos užsienio politiką, ES – aiškiai pro-vakarietiškas. Jis pasisako už krašto apsaugos finansavimo didinimą.

Tačiau požiūris turi efektyviau persikelti į darbus, veiklos su vyriausybe koordinavimą. Konstitucinis galių ir kompetencijų planas aiškiai sako: prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus, kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, šaukia neeilinius Valstybės gynimo tarybos posėdžius. Visa tai prezidentą Lietuvoje įpareigoja kuo skubiau ir aiškiau formuluoti savo poziciją saugumo krizių akivaizdoje. Pirmadienį Nausėda su reakcija šiek tiek vėlavo.

Antradienį prezidentas pagaliau susitiko su premjere, ministrais, kariuomenės atstovais. Gera pradžia, bet vienos dienos neužteks. Reikia versti naują puslapį santykiuose su valdančiąja dauguma.

Kas turi imtis iniciatyvos? Prezidentas galėtų išsakyti viešą kvietimą vyriausybei nuosekliau koordinuoti veiklas krizių akivaizdoje. Premjerė turi jį priimti. Nebegali būti daugiau pasiteisinimų iš prezidentūros apie užimtumą ar vyriausybės vadovės replikų, kad (susitikimai) nevyksta ir nevyksta.

Bendradarbiavimą paskatinti galėtų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kuris ne tik pats kuruoja su prezidento kompetencijomis persidengiančią sritį, bet vis dar yra didžiausios koalicijos partijos lyderis. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen – kita gera kandidatūra tiltų statymui.

Lietuva nebeturi prabangos toliau kęsti sugyventinio režimą. O sukūrus veiksmų koordinavimą dėl migrantų krizės – žiūrėk, gal ledai pajudės ir dėl COVID-19. Gal ir kai kurios opozicinės frakcijos susipras.

Bet negali žmogus (politologas) per daug norėti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.