Mažvydas Jastramskis. Putinas yra eilinis bailus diktatorius

Mobilizacija Rusijoje ir nauji protestai yra akivaizdūs ženklai, kad karas prieš Ukrainą vyksta visai priešingai, nei tikėjosi Putinas. Jokių tvirtų prognozių pateikti negalime. Bet Rusijos diktatūra pradeda klibėti.

Daugeliu aspektu Putino autoritarinis režimas Rusijoje vidiniais požymiais nėra kažkuo ypatingas. Tai personalizuotos autokratijos atvejis, kai daugiausia galios sukoncentruojama vieno lyderio rankose. Toks tipas šiais laikais pasaulyje yra dažniausias tarp autokratijų – ir jis pasižymi tam tikrais bendrais bruožais, kurie yra itin aktualūs, vertinant dabartinę Rusijos situaciją.

Personalizuotose diktatūrose lyderis jaučiasi labai pažeidžiamas. Jeigu diktatorius yra atstatydinamas karinėje chuntoje, jis gali grįžti į barakus, pasitenkinti žemesne vieta kariuomenėje. Panašiai vyksta ir partinėse autokratijose, kur lyderis gali išeiti į žemesnį postą partijoje arba pensiją.

Remiantis politikos mokslininko Tymothy‘io Frye‘aus knygoje Weak Strongman: The Limits of Power in Putin‘s Russia (2021) pateikiama statistika, net apie 70 proc. personalizuotų autokratijų žlunga per perversmus ir revoliucijas. Palyginimui, taip pabaigą sutinka 47 proc. karinių ir tik 19 proc. partinių diktatūrų. Apie 80 proc. lyderių personalinėse diktatūrose yra nužudomi, ištremiami arba atsiduria kalėjime.

Personalizuotojoje autokratijoje lyderis turi galią ir turtus tik tol, kol yra valdžioje, – diktatorius puikiai žino, kad bus pirmas kito lyderio taikinys. Todėl tokiose valstybėse lyderiai turi didesnę motyvaciją imtis smurto, represijų, karo. Bet ko, kad tik išsilaikytų poste.

Putinas puikiai žino, kad galimybė būti pakartam yra reali. Tai ne kartą yra nutikę jo „kolegoms“.

Didesnis nesaugumo ir baimės dėl savo likimo laipsnis būdingas apskritai visų autokratijų lyderiams. Demokratijose politikai tiesiog bijo būti neperrinkti, jeigu tai galima apibūdinti kaip baimę. Autokratijose nesaugumo jausmas yra gerokai didesnis, nes nėra taikių, institucionalizuotų valdžios perdavimo mechanizmų. Čia diktatoriai susiduria su dviguba grėsme: pirma, vidinio perversmo (elito keršto), antra, masinės revoliucijos (visuomenės keršto).

Kaip rašo Frye‘us, tokios grėsmės yra dar aktualesnės personalizuotose autokratijose, vienvaldžiams diktatoriams. Tokiems, kaip Putinas.

Putinas turi daug galios. Tačiau kartu jis yra silpnas, pažeidžiamas, bailus. Kalbant apie autokratijas dažnai yra pasitelkiama Ernesto Hemingway‘aus citata iš knygos The Sun Also Rises apie tai, kaip bankrutavo jos veikėjas: dviem būdais, iš pradžių po truputį, o paskui – staigiai.

Autokratijose visada sunku prognozuoti, kada ateis tas „staigiai“ momentas. Tačiau Rusijoje matyti „po truputį“.

Siekdamas išvengti galo ir išlaikyti savo valdžią, kiekvienas diktatorius žongliruoja tarp elito ir visuomenės paramos. Jų interesai dažnai nėra pakeliui. Pavyzdžiui, jeigu didinsi socialines išlaidas, mažinsi karinį biudžetą ir mažiau liks draugeliams, palaikantiems tavo valdžią, – auga vidinio perversmo grėsmė. Prasčiau gyvens žmonės, bet turtės bičiuliai – atsiranda revoliucijos tikimybė.

Vis tik diktatorius dažniau pakeičia buvę jų vidinio ratai rėmėjai negu išmeta revoliucijos. Todėl personalizuotose autokratijose toleruojamas didelis korupcijos lygis – kad oligarchai, saugumo veikėjai, įtakingi valstybės tarnautojai turtėtų ir palaikytų lyderį. Taip elgėsi ir Putinas, kurdamas valdžios monopolį.

Kalbant apie visuomenę, Putinui iš dalies pasisekė. Jis atėjo į valdžią sparčiai augant tarptautinėms naftos ir dujų kainoms, o tai lėmė ir didėjantį Rusijos bendrąjį vidaus produktą. Nors Rusija niekada net nepriartėjo prie tos gerovės, kuri būdinga Vakarų demokratijoms, skirtumas, palyginti su Jelcino era, buvo jaučiamas. Vidurinės klasės tylą užtikrino jos priklausymas nuo viešojo sektoriaus – autokratijos įprastai čia įdarbina labai didelę dalį piliečių. Rusija nėra išimtis.

Paramą Putinui iš naujo sustiprino 2014 metais įvykdyta Krymo okupacija – sukūrė sėkmingos (taip, kaip tokią sėkmę supranta autoritariniai režimai, pripažįstantys tik jėgą) užsienio politikos ir atsikuriančios imperijos iliuziją.

Vis dėlto iliuzijos bliūška, „sėkmė“ garuoja. Su besitęsiančiomis tarptautinėmis sankcijoms Rusijos ekonomika kliba. O prasidėjusi mobilizacija Rusijos masėms labai aiškiai rodo – šis karas jau nėra tik elito, už jį mokės visi. Užsimerkti prieš ukrainiečių kraują ir atsiriboti nuo realybės nebepavyks.

Putino žongliravimas pereina į jam pavojingą stadiją.

Žinoma, tai nereiškia, kad Rusijos režimas tuoj žlugs. Personalizuotose autokratijose lyderiai yra nesaugūs ir eina iki galo. Bijodami perversmo arba revoliucijos, jie griebiasi bet ko – suklastotų rinkimų, korupcijos, represijų. Jeigu daugės protestų dėl mobilizacijos, neišvengiamai Rusijoje daugės ir prievartos. Bet saugumo institucijos įprastai irgi turi savo skaičiavimus – o jeigu štai pakeitus lyderį ir taip numalšinus visuomenės nepasitenkinimą, pavyktų išlaikyti savo pozicijas?

Gali būti, kad būtent Putino baimė prarasti valdžią jį motyvavo pradėti kruviną karą prieš Ukrainą – demokratijos keliu einanti valstybė šalimais rodė Rusijai pavyzdį, kad diktatoriškų užmačių turinčius lyderius visuomenė gali išmesti, o politika įmanoma ir be autoritarinių metodų.

Bailus, pažeidžiamas, nesaugus diktatorius yra pavojingas. Rusai kurį laiką gyveno iliuzijoje, kad šiuos pavojus sugeria išorinis pasaulis, o ne jie. Režimo propaganda toliau dės visas pastangas, kad palaikyti liniją „Vakarai kalti“. Bet supratimas, kad karas atėjo į Rusiją, neišvengiamas.

Čia būtina pabrėžti: net ir staigus Putino bankrotas, labai tikėtina, nereikštų demokratijos Rusijoje. Autokratijoms žlungant dažniau seka kita diktatūra. Bendra statistika rodytų, kad Putiną daugiausia šansų pakeisti turėtų žmogus, kuris šiuo metu yra gana jam artimas, iš vidinio rato.

Bet kokiu atveju, retas diktatorius patogiai miršta savo valdžios lovoje.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.