Mažvydas Jastramskis. Reikia naujo nacionalinio susitarimo dėl gynybos

Putino karas prieš Ukrainą ir herojiškas ukrainiečių priešinimasis lėmė staigius pokyčius Europos politikų sąmonėje.

Europos sąjunga ėmėsi beprecedenčio žingsnio skirti finansavimą ginkluotės tiekimui Ukrainai. Plačios apimties tarptautinės sankcijos Rusiją stumia į tarptautinę izoliaciją. Valstybės, dešimtmečius į gynybos politiką žiūrėjusios atsainiai, radikaliai keičia požiūrį: Vokietija jau šiais metais savo išlaidas gynybai didins iki 2 proc. valstybės bendrojo vidaus produkto lygio.

Įsidėmėtina, kad šie pokyčiai kerta ideologines perskyras. Kas anksčiau būtų galėjęs įsivaizduoti, kad būtent JAV demokratai, o ne respublikonai, stiprins sankcijas Rusijai, o socialdemokratas Olafas Scholzas inicijuos istorinį lūžį Vokietijos gynybos politikoje. Transatlantinėje bendruomenėje lyderystę rodo populistu vadintas, vienas iš Brexit šalininkų Borisas Johnsonas.

Pokyčių, vedančių prie nacionalinės vienybės, matome ir Lietuvoje. Žmonės, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, susitelkia į pagalbą Ukrainai. Politikai, anksčiau abejoję, net šaipęsi iš susirūpinimo Rusijos grėsme, dabar keičia pozicijas 180 laipsnių kampu, atsisako verslų su Rusija, skiria lėšų ukrainiečių kovai.

Tiesa, ne visi. Yra tokių, kuriems ir toliau nemažomis apimtimis prekiauti su Rusija – ir finansuoti kruviną Putino karą – atrodo norma. Tačiau bendras fonas tikrai yra staigiai pasikeitęs.

Neaišku, kiek tęsis Vakarų pabudimas ir mūsų (o mes esame Vakarų dalis) nacionalinė vienybė. Tačiau ją tiesiog būtina išlaikyti, nes tai yra ne tik tolesnės paramos broliams ir seserims ukrainiečiams, kurie dabar kariauja ir žūva už Europą, tačiau ir mūsų valstybės išgyvenimo sąlyga.

Politinis elitas – plačiąja prasme – turi pradėti elgtis atsakingai ilgalaikėje perspektyvoje. Pradedant nuo vieno konkretaus žingsnio.

Mums kuo skubiau reikia naujo nacionalinio susitarimo dėl gynybos politikos ir jos finansavimo. 2018 metų susitarimas tarp partijų numatė, kad 2030 metais krašto apsaugai būtų skiriama ne mažiau kaip 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Naujas susitarimas turi numatyti gerokai trumpesnius laiko rėmus ir didesnius skaičius. Šiam dokumentui reiktų suteikti įstatymo statusą ir priimti Seime vienbalsiai.

Mums visiems privalo būti aišku: gynybos stiprinimas čia, dabar ir substancialiai yra Lietuvos išlikimo sąlyga.

Tokio susitarimo iniciatyvos turėtų imtis prezidentas Gitanas Nausėda, kuris pagal Konstituciją yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas ir sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Ir ne tik dėl to. Kaip tiesiogiai renkamas valstybės vadovas ir didelį žmonių pasitikėjimą turintis politikas, prezidentas turi šventą pareigą išlaikyti mūsų nacionalinę vienybę. Tikiu, kad prezidentas šią misiją supranta.

Naujas susitarimas dėl gynybos yra vienas konkretus sprendimas. Jau anksčiau, pavyzdžiui, įvedant nepaprastąją padėtį, matėme, kad tam kartui Seimas sugeba susitelkti. Tačiau dabar reikia ne tik „tam kartui“. Mums reikia kokybiškai naujo mąstymo, Lietuvos politinės paradigmos lūžio. Kuris sugebėtų išlipti iš murkdymosi mažai reikšminguose ginčuose ir interesuose.

Prieš rašant, kritikuojant, viešai suvedinėjant sąskaitas – ar su Landsbergiu, ar „valstiečiais“, ar socialdemokratais – visi politikai ir jų rėmėjai turi savęs paklausti vieno klausimo. Ar tai prisideda prie gynybos stiprinimo ir pagalbos Ukrainai, o gal reiškia tik mano trumpalaikį, emocinį pasitenkinimą?

Žmogiškai yra suprantama, kad emocijų sūkuryje norisi Lietuvos viduje aršiai rodyti jų klystkelius tiems, kurie anksčiau abejojo karo realumu ir artumu.

Bet mums tikrai prireiks visų patriotiškų, Putino karo Ukrainoje žiaurumą suprantančių žmonių. Nesvarbu, ar dešinėje, ar kairėje, ar centre. Nesvarbu, kokios tautybės. Nesvarbu, ar abejojusių vyriausybės sprendimais, ar ne. Pagaliau, net jau nebėra tiek svarbu, ar pasiskiepijusių trečia doze, ar ne.

Mums būtina nacionalinė, pilietinė vienybė ir bus reikalingas kiekvienas, kuris yra Ukrainos ir mūsų pusėje. Tai reiškia, kad turime gerbti politikus, kurie daro reikalingą darbą, pasisakydami už Ukrainą tiems savo rinkėjams, kuriems gal kiltų abejonių. Ne vienas politinių nuostatų tyrimas rodo, kad reikšmingą įtaką joms daro politiniai lyderiai, kuriais žmonės pasitiki.

Susilaikydami nuo politinių sąskaitų suvedinėjimo, mes palaikysime nacionalinę vienybę ir padėsime Ukrainai. Žinoma, net jau nekalbant apie tolesnę realią (finansinę, ginklais ir t.t.) paramą ukrainiečiams, gynybos finansavimą, protestus prie Rusijos ambasados, pasirengimą priimti pabėgėlius. Čia nediskutuotinos sąlygos.

Kokybinis lūžis politiniame mąstyme turės apimti ir platesnį požiūrį į visuomenę. Pastarieji metai parodė, kad negalime imti politinės paramos, socialinio audinio sanglaudos kaip prielaidų. Karo agresijos ir grėsmės kontekste gebame susitelkti, tačiau šio susitelkimo išlaikymui reikės ne tik širdies, bet ir proto. Visų pirma, iš politinio, ekonominio, kultūrinio ir kitokio elito.

Politikams reikia pradėti klausyti net tik savo politinės programos, bet ir socialinių mokslininkų. Pavyzdžiui, per pastarąjį dešimtmetį būta ne viena studija apie Rusijos propagandą, pilietinio pasipriešinimo potencialą. Verta paskaityti. Nusiteikti turi ir verslininkai. Kad ryšių nutraukimas su Rusija, parama Ukrainai ir Lietuvos gynybai nėra trumpalaikiai dalykai. Norėdami išlikti šiame žemės lopinyje – ir padėti išlikti broliškoms ir seseriškoms tautoms – turėsime priimti įsipareigojimus. Skirti labai rimtą dėmesį gynybai, civilinei saugai, pilietiškumui, socialinei sanglaudai, infrastuktūrai.

Nacionalinis susitarimas turės apimti mus visus. Politikus, verslininkus, eilinius piliečius. Tikiu, kad galime.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.