Mažvydas Jastramskis. Seimo rinkimų sistema bloga. Bet ką keisti?

Pastaruoju metu daugėja idėjų, kaip būtų galima reformuoti Seimo rinkimų sistemą. Kiek jos pagrįstos?

Pirma idėja kilo iš Pasaulio lietuvių bendruomenės ir tampa realybe. Seimui leidus, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įsteigs Pasaulio lietuvių vienmandatę apygardą. Užsienyje gyvenantys piliečiai atstovą joje galės rinkti jau 2020 metais.

Lietuva čia nėra novatorė. Pavyzdžiui, Prancūzija turi 11, pagal pasaulio regionus paskirstytų vienmandačių apygardų užsienio prancūzams. Beje, viena jų apima Baltijos valstybes (taigi, ir Lietuvą).

Užsienio apygardos neprivalo būti vienmandatėmis: pavyzdžiui, užsienio kroatai renka iš karto 3 atstovus. Italija savo 12 parlamentarų, kurie renkami už šalies ribų, yra paskirsčiusi po keturias apygardas.

Reikia pripažinti, kad šis pokytis yra gana kosmetinis. Užsienio lietuviai galimybę balsuoti Seimo rinkimuose turėjo ir iki šiol, bet nauja apygarda gal kiek paskatins jų aktyvumą.

Galima būtų prieštarauti – nauja apygarda reiškia, kad reikės iš naujo perbraižyti likusių 70 ribas. Tačiau tai reikėtų daryti vienaip ar kitaip. Dėl išorinės (į kitas valstybes) ir vidinės migracijos (į didesnius miestus) gyventojų skaičius mūsų vienmandatėse apygardose nuolat keičiasi.

Siekiant išlaikyti panašų jų skaičių (galimas 10 procentinių punktų nuokrypis nuo vidurkio), VRK tai turės daryti nuolat. Gal ateityje turėsime ir daugiau mandatų užsienio lietuviams.

Perbraižant apygardas, dažnai atkreipiamas dėmesys į vadinamojo gerrymandering‘o rizikas – kad bus manipuliuojama ribomis ir kažkurioms partijoms tai bus palankiau, nei kitoms.

Tačiau Lietuva nėra Jungtinė Karalystė ar Vengrija. Pirma, turime daug partijų (fragmentuotą partinę sistemą). Antra, apie pusę rinkėjų neturi stabilių partinių preferencijų, keičia nuomonę. Tokiomis sąlygomis manipuliuok nemanipuliavęs, prognozuotino rezultato negausi.

Be to, mūsų VRK yra politiškai gana subalansuota, joje nedominuoja vienai ar kitai partijai palanki nuomonė.

Antras pasiūlymas ateina iš Seimo – sumažinti daugiamandatės teisinį barjerą, kurį peržengusi partija gauna mandatus, nuo 5 iki 4 procentų. Atitinkamai reikalavimas koalicijoms sumažėtų nuo 7 iki 6 procentų.

Reikia pripažinti, kad objektyvaus kriterijus, koks tiksliai turėtų būti barjeras didelėse daugiamandatėse apygardose, nėra. Penki procentai yra plačiai paplitę pagal Vokietijos pavyzdį, kur po II-ojo pasaulinio karo padėjo „atsikratyti“ partijų su kraštutinėmis ideologijomis.

Aišku tai, kad 10 procentų barjeras (Turkija) jau nėra demokratiškas, o visiškas barjero nebuvimas (Nyderlandai) gali lemti itin mažų, į vyriausybę net nepretenduojančių partijų dauginimąsi.

Esminis klausimas yra toks: ar barjeras kenkia atstovavimui? Pastarąjį dešimtmetį jį sugeba peržengti 6–7 partijos. To užtenka, kad būtų atstovaujamos įvairiausios ideologijos ir interesai.

Aišku, kad 4 procentų barjero reikia ne rinkėjų atstovavimui. Jo reikia Liberalų sąjūdžiui ir Lietuvos socialdemokratinei darbo partijai – dariniams, kurie atsirado ne dėl programinių skirtumų, bet dėl asmeninių ambicijų.

Tad barjero mažinti nereikėtų. Jeigu Seimo liberalai ir „socdarbiečiai“ nori atstovauti rinkėjams, tegu paieško partijų, kurios taiko į panašias vertybes, ir sudaro rinkimines koalicijas. Tikrai ras.

Rinkimų sistemos reformos neturi tarnauti siauriems, asmeniniams interesams. Tai labai ydingas požiūris į institucijas.

Trečiasis pasiūlymas keistų pačią rinkimų sistemos esmę. Jis ateina iš Konstitucinio Teismo pirmininko: Dainius Žalimas teigia, kad Lietuvai labiau tiktų proporcinė rinkimų sistema.

O štai Kęstutis Girnius teigia, kad mūsų mišri rinkimų sistema yra geresnė, nei siūlomas proporcinis variantas.

Čia yra du aspektai. Pirma, mūsų mišri rinkimų sistema tikrai nėra geresnė, pagal standartinius kriterijus ji veikia blogai. Bet ar reikia ją keisti – didelis klaustukas. Galimos tam tikros rizikos.

Argumentai, kodėl mūsų rinkimų sistema bloga, remiasi į empirinę analizę: ji pateikta praėjusiais metais su kolegomis išleistoje knygoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“.

Būtina pastebėti: nėra idealios rinkimų sistemos. Visos turi pliusus ar minusus. Vienos sistemos užtikrina geresnį atstovavimą, kitos – valdžios atskaitingumą. Vienos stiprina partijas, kitos – vietos atstovavimą.

Bet mūsiškė nedaro gerai nei to, nei ano.

Pirmas minusas – balsų išvaistymas. Pagal tai, kiek neproporcingi yra mūsų rinkimų rezultatai, esame ketvirti Europoje (po anglų, prancūzų ir vengrų). Labai daug balsų keliauja į šiukšliadėžę, ypač vienmandatėse.

Kai vienmandatėje yra tik vienas nugalėtojas, ryšys tarp rinkėjų ir Seimo nario didele dalimi yra iliuzija. Už jį balsuoja maža dalis, o šį legitimumo deficitą dar sustiprina mažas lietuvių aktyvumas (pažiūrėkite, kiek „daug“ rinkėjų balsavo ką tik vykusiuose pakartotiniuose rinkimuose).

Kenčia ir visuomenės grupių atstovavimas. Tie patys lietuviai balsuoja ir daugiamandatėje, ir vienmandatėse. Tačiau rinkėjai vienmandatėse nuolat į Seimą išrenka mažiau moterų.

Jeigu partinė sistema švaisto balsus, ji turi sumažinti partijų skaičių: kad efektyviau vyktų daugumos darbas, o rinkėjams būtų aiškiau, kas valdo ir yra atsakingas už politinius sprendimus. Anglijoje, Prancūzijoje ir Vengrijoje įprasta, kad dirba vienpartinės vyriausybės.

Tačiau Lietuvos rinkimų sistema neturi ir šio pliuso. Akivaizdu, kad į Seimą patenka daug partijų. Be to, rinkėjų preferencijos pasklinda po įvairiausius kandidatus net ir vienmandatėse, nėra strateginio elgesio.

Kodėl taip yra? Būtent todėl, kad rinkimų sistema mišri. Daugiamandatė „apkrečia“ vienmandates, partijos kelia kandidatus net ir ten, kur neturi jokių šansų: jie atneša papildomus balsus.

Tai, kad sunkiai galime prognozuoti rinkimų rezultatus, yra dar vienas argumentas prieš dabartinę sistemą. Priklausomai nuo einamosios partinės pasiūlos (ir pirmo turo rezultatų), baigties logika įvairuoja.

2004 metais nauja partija („darbiečiai“) laimėjo daugiamandatę dideliu skirtumu, tačiau buvo sustabdyti antrame ture. 2008 metais tradicinė partija (konservatoriai) laimėjo ir daugiamandatę, ir vienmandates. 2012 m. tradicinė partija (socialdemokratai) laimėjo vienmandates, bet ne daugiamandatę. 2016 metais nauja partija (pagal rinkėjus valstiečiai buvo tokia) laimėjo ir daugiamandatę, ir vienmandates.

Kombinacijos įvairiausios. Tiems, kurie norėtų prognozuoti rinkimų rezultatus, koalicijas ir viešąją politiką, tai tikras galvos skausmas. Esminis „kaltininkas“ čia yra antras vienmandačių turas.

Papildomas argumentas yra personalizacija. Asmenybių vaidmuo dabartinėje politikoje bet kur yra didelis. Bet tiek vienmandatės, tiek reitingavimas dar labiau sustiprina būtent asmenybes, o ne idėjas. Jaunai demokratijai, kurioje partijos ir taip primena elito klubus, tai nėra dėkinga.

Apibendrinus, jeigu imtumėmės reformų, argumentų yra daugiau už proporcinę sistemą. Ji lemtų mažiau iššvaistytų balsų, pagerėjusį visuomenės grupių (pavyzdžiui, moterų) atstovavimą, daugiau prognozuojamus rinkimų rezultatus, galbūt skatintų ir partijas kiek sustiprėti.

Kaip rašėme knygoje, jeigu baiminamasi, kad bus per daug partijų ir susilpnės vietinis atstovavimas, galima svarstyti apie tokį variantą: proporcinė sistema su nedidelėmis, 4–6 vietų dydžio apygardomis (gal išskyrus Vilnių ir Kauną, kur jos būtų didesnės). Vienmandačių šalininkai pamiršta (o gal ir nėra girdėję), kad Seimo nariai gali būti arti gyventojų ir su proporciniu variantu.

Beje, būtent toks rinkimų sistemos variantas (proporcinė su nedidelėmis regioninėmis apygardomis) dabar yra pozityviai vertinamas mokslinėje literatūroje. Teigiama, kad toks modelis (o ne mišri, kaip mūsų) geriau suderina skirtingų sistemų pliusus (Carey and Hix, 2011).

Čia reikia dviejų išlygų. Pirmoji išlyga yra tai, kad jokia rinkimų sistema negali garantuoti kokybiško parlamento ir atstovavimo. Kaip renkame Seimą yra antrinis klausimas. Svarbiau tai, kiek partijos siekia būti kokybiškomis ir kiek žmonės domisi politika, suvokia savo interesus.

Antra išlyga yra tai, kad geriau jau bloga, bet stabili sistema. Pačios institucinės reformos dažnai sukelia sumaištį. Didelės reformos precedentas gali paskatinti nuolatinį keitimą.

Todėl prieš reformuojant rinkimų sistemą reiktų aiškiai susitarti, kad tai nebus tik pirmas eksperimentas ilgoje jų eilėje.

Bet kokiu atveju, lyginant dvi Lietuvas, kurios vienodos visais atžvilgiais, išskyrus rinkimų sistemą, rinkčiausi Lietuvą su proporcine. Už tai yra daugiau argumentų. O dabartinė veikia tiesiog blogai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.