Mažvydas Jastramskis. Socialdemokratų krizė

Lietuvą valdo dešinioji vyriausybė. Tai lyg turėtų reikšti, kad opozicijoje – kairieji. Tačiau taip nėra.

Kairioji ideologija ekonomikoje linksta į reguliavimą, kolektyvizmą. Bendrai politikoje ji tiki progresu ir tuo, kad lygybė yra siektina. Kairiosios partijos pasižymi masine naryste ir sprendimų kolegialumu.

Dvi iš trijų opozicijos partijų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Darbo partija (DP) – šių punktų ne tik kad gerai neatitinka, bet kai kur pasižymi visai priešingomis savybėmis.

LVŽS ir DP yra hierarchinės, gana uždaros struktūros, organizuotos apie ilgamečius (nepakeičiamus) lyderius. DP ekonomikoje apskritai neturi pažiūrų (šneka, kas populiaru ir palanku jos politikams), o bendrai linksta į ksenofobiją ir konspiracijos teorijas, šiaip jau būdingas kraštutinei dešinei. LVŽS savo ruožtu yra konservatyvi. Jų retorikoje ir kai kuriuose sprendimuose buvo centro-kairės požymių, tačiau iki kolektyvizmo ir lygybės gana toli.

Belieka Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Kuri pastaraisiais metais atsinaujino, pradėjo išpažinti standartinę, vakarietišką kairiąją ideologiją. Tačiau Seimo rinkimuose patyrė fiasko ir dabar išgyvena krizę.

Kodėl taip nutiko?

Šis klausimas įdomus todėl, kad politikos apžvalgininkai mėgsta akcentuoti: dauguma rinkėjų Lietuvoje yra kairieji. Tai kaip čia nutiko, kad vienintelė kairioji šalies partija jau penkerius metus važiuoja žemyn?

Tiksliausia sakyti, kad dauguma Lietuvos rinkėjų nėra dešinieji. Ir ne pagal ideologiją, o negatyvią tapatybę Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), arba tiesiog konservatorių, atžvilgiu. Balsuos už bet ką (arba neis balsuoti), bet tik ne už juos.

Tačiau „ne konservatoriai“ nėra kairė. Tokį vaidmenį gali užimti bet kas, išskyrus TS-LKD ir liberalus, kurie įprastai vengia aštrios kovos su savo partneriais dešinėje. Šią nišą, kurios politinis turinys yra išplaukęs, sėkmingai pasisavina valstiečiai, gąsdindami Landsbergiu ir Kubiliumi.

Gana akivaizdu, kad su kairumu tai turi mažai bendro.

Pažvelkime į rinkėjų pažiūras. Čia kai kurios kairiosios idėjos ekonomikoje anksčiau sulaukdavo itin didelio palaikymo.

2012 m. porinkiminėje apklausoje net apie 88 proc. respondentų sutiko, kad valstybė reguliuotų būtiniausių prekių ir paslaugų kainas. Dar apie 86 proc. sutiko su tuo, kad atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų turi būti sumažintas, net jei tai reikštų didesnius mokesčius labiau pasiturintiems.

Atrodo, visiškai kairioji visuomenė. Tik štai paklausti apie smarkų (!) mokesčių verslui mažinimą, apie 80 proc. respondentų sutiko ir su tuo. Lyg būtų ne kairieji, o visiški rinkos liberalai.

Tai reiškia, kad nors Lietuvoje tam tikri socialinio teisingumo (gerovės valstybės) aspektai sulaukia paramos, tačiau lietuvių ideologinis mąstymas yra nenuoseklus: jie nori ir valgyti tortą, ir jį turėti.

Taip nėra visur. Airija iš Vakarų šalių bene labiausiai lygintina su Lietuva, nes jos partinė sistema irgi vystėsi per istorinės atminties ir užsienio politikos perskyras. Bet politikos tyrėjai (Michael Marsh ir kiti, The Irish Voter, 2008) randa, kad dauguma Airijos gyventojų linksta į kairę nuosekliai: ir sutinka su didesnėmis valstybės socialinėmis išlaidomis, ir su didesniais mokesčiais.

Lietuvoje nenuoseklumo tikrai nesumažėjo. Štai keli skaičiai iš 2019 m. porinkiminės apklausos. Tik apie 30 proc. sutinka su tuo, kad turtingiausiųjų turtas būtų perskirstomas skurdžiausiai gyvenantiems (visuomenė linksta į dešinę). Kita vertus, apie 84 proc. prieštarauja tam, kad įmonės galėtų lengvai atleisti darbuotojus (į kairę). Apie 47 proc. mano, kad laisva rinka užtikrina geresnę sveikatos apsaugą (nėra aiškaus polinkio į kairę ar dešinę).

Tai ekonominis aspektas. Progresyvumo temoje viskas gerokai aiškiau, kairiųjų randame mažokai: apie 19 proc. sutinka su tos pačios lyties partneryste, 10 proc. – su marihuanos legalizavimu.

Akivaizdu, kad Lietuvoje tokių nuosekliai į kairę linkstančių rinkėjų, kaip Vakaruose, daug nėra. Nelygintinos situacijos. Apelsinai ir bulvės. Aišku, kartu tai reiškia, kad nėra daug ir į dešinę nuosekliai linkstančių.

Ideologijos daugeliui lietuvių apskritai iki šiol yra sunkiai suprantamas, nereikalingas politikos atributas. Reikia ūkiškumo, kurį anksčiau gerai įkūnijo Algirdas Brazauskas, o vėliau – Algirdas Butkevičius. Arba griežto požiūrio į Rusiją, kurį iki šiol gerai atstovauja TS-LKD.

Nevyniojant į vatą, rinkėjams Lietuvoje tikros socialdemokratijos nereikia. „Gyventi kaip Švedijoje“ čia nereiškia socialiai liberalaus, teisingo, perskirstančio modelio. „Gyventi kaip Švedijoje“ tiesiog reiškia, kad nesipyksime, bus švediškos algos ir įperkami baldai iš IKEA.

Nieko keisto, kad pagaliau atsinaujinę socialdemokratai nerado savo nišos. Ūkiškumą ir buvimą „prieš Kubilių“ pasiglemžė LVŽS. Socialiai progresyviųjų mažumą susigraibė Laisvės partija.

Aišku, tai tik sociologinis elementas, kuris nebūtinai viską lemia.

Liutauras Gudžinskas, nagrinėdamas socialdemokratų nuosmukį Vengrijoje (Politologija, 2020), atkreipia dėmesį į kairiųjų organizacijos problemas: vidinę fragmentaciją, nesutarimus tarp vietos ir centrinio lygmens vadovybių, buvusių lyderių pasitraukimą iš partijos.

Tai, ką matome pastaraisiais metais tarp socialdemokratų – Gedimino Kirkilo flango pasitraukimas, Gintauto Palucko nesėkmės, vidiniai ginčai, neaiški lyderystės ateitis – gerai atitinka tokį aiškinimą.

Paradoksalu tai, kad 2019 m. porinkiminėje apklausoje socialdemokratų potencialas (pagal polinkį balsuoti) buvo didesnis net už LVŽS ir TS-LKD. Tačiau jų pačių pasirinkimai 2019-2020 m. lėmė nesėkmes.

Gal tai buvo lyderio žinomumo problema (dar 2019 m. trečdalis rinkėjų apie Palucką net nuomonės neturėjo), gal – netinkamai pasirinkti partneriai (manevravimas tarp opozicijos ir LVŽS), gal – ideologiniai aspektai (Lietuvoje nebūtinai populiari tikroji socialdemokratija).

Gal susidėjo viskas – į rezultatą, kai anksčiau Lietuvoje dominavusi partija dabar vos kabinasi į 5 proc. reitingą. Socialdemokratai pametė savo tapatybę. O naujoji visuomenės dar neįtikina.

Ir kol kas nematyti ženklų, kad naujo lyderio rinkimai socialdemokratus iš šios krizės išvestų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.