Mažvydas Jastramskis. Suklastotų Lukašenkos rinkimų viltis Baltarusijai ir pasauliui

Mažai abejonių, kad prezidento rinkimai Baltarusijoje buvo suklastoti. Ir tai suteikia vilčių.

Baltarusijai – kad cinizmo ir smurto išbudinta pilietinė visuomenė privers režimą demokratizuotis. Lietuvai – kad atsirado reali galimybė padėti kaimyninei valstybei judėti link laisvės. Pasauliui – kad su tuo pačiu Aleksandru Lukašenka prasidėjusi demokratijos erozijos banga ims slopti.

Lukašenkos režimas rinkimus klastojo jau seniai.

Politikos mokslininkai Nicas Cheesemanas ir Brianas Klaasas knygoje How to Rig an Election pateikia penkis ciniškiausius pavyzdžius, kaip diktatūros išgauna sau palankų balsų skaičių.

Liberijoje kartą suskaičiavus biuletenius paaiškėjo: jų 17 kartų daugiau, nei viso registruota rinkėjų. Pakistane nužudytas pagrindinis diktatoriaus varžovas. Madagaskare neleista nusileisti opozicijos lyderio lėktuvui.

Pusiaujo Gvinėjoje rezultatus komisijos vadovas pasirašė, nes į jo galvą buvo įremtas pistoletas.

Penktas pavyzdys yra iš Baltarusijos. Kai diktatorius tiesiog liepia įrašyti tokį balsų skaičių, kokio jis nori. Rinkimai mūsų kaimynėje buvo klastojami jau seniai. Pačiu bukiausiu būdu.

Lukašenka norėdavo balsų skaičiaus, kuris būtų pakankamai didelis, kad nuslopintų opozicijos motyvaciją, bet ir santykinai mažas, kad atrodytų įtikinamas.

Pavyzdžiui, Baltarusijos diktatorius panorėdavo apie 76 procentų balsų. Vykdytojai tada regioniniams kadrams nurodydavo kiek daugiau, kad jeigu ką, nepakliūtų į bėdą – 79 procentus. Regioniniai kadrai irgi norėjo apsidrausti. Ir nurodydavo vietos komisijoms apie 83 procentus.

Panašiai Lukašenka „gavo“ ir šį kartą. Tik įtikinti jau nebepavyko.

Per daug įvairių duomenų. Nepriklausomos apklausos, baltarusių užsienyje balsavimas, atskiri parodymai iš apylinkių, kuriose Lukašenka pralošė – viskas rodo į tai, kad tikroji rinkimų laimėtoja yra Sviatlana Cichanouskaja.

Pats rinkimų klastojimo būdas daug pasako apie diktatūrą ir paramą jai. Smurtinės represijos ir balsų įrašymai rizikingi, tai paskutinės išeities metodai – jie itin atkreipia dėmesį, lengvai išprovokuoja visuomenės ir užsienio pasipiktinimą.

Labiau „išmanūs“ diktatoriai sukurpia paramą dar iki balsų skaičiavimo. Per apygardų perbraižymą, balsų pirkimą ir klientelizmo tinklus.

Po šių rinkimų tapo visiškai akivaizdu – Lukašenka nesugeba nupirkti ir kitais būdais įtikinti Baltarusijos visuomenės. Jo išsilaikymas paremtas tik represijomis ir buku balsų klastojimu. Diktatorius yra arti liepto galo. Tauta juo nebetiki. Tai reiškia, kad kabinantis už valdžios, jis bus pasiruošęs viskam.

Čia itin svarbiais tampa kitų valstybių ir tarptautinių organizacijų veiksmai. Kad ir simboliniai – aiškiai pasmerkiant balsų klastojimą ir smurtą prieš Baltarusijos piliečius. Deja, jau seniai matyti perskyra tarp idealistinės, demokratinių normų sklaida paremtos užsienio politikos ir pragmatizmo.

Pavyzdžiui, 2013 m. rinkimai Azerbaidžane buvo suklastoti (tiesa, gerokai išmaniau, nei Baltarusijoje). Tačiau Vakarai iš esmės tylėjo.

Azerbaidžano naftos ir dujų turtai buvo svarbesni.

Pragmatinio požiūrio yra ir Lietuvoje. Teko skaityti nuomonių, kad Lukašenka mums visgi geriau – užtikrina stabilumą, Baltarusijos balansavimą tarp Rusijos ir Vakarų, o Vladimiras Putinas gali pasinaudoti dabartine situacija.

Pasirinkimai nėra paprasti. Niekas nežino, kaip rutuliosis įvykiai Baltarusijoje. Tačiau matant visą šalį, ne tik Minską, apimančius protestus atrodo, kad vilties demokratizacijai yra. Mes turime šią viltį remti. Ir dėl paties principo, ir dėl mūsų istorinės patirties. Viena akimi prisimerkiant prieš tai, kas vyksta Baltarusijoje, o kita reikalaujant iš Vakarų principingo požiūrio į Rusiją ir Putiną, atrodytume kiek veidmainiškai.

Todėl Sviatlanos Cichanouskajos, tikrosios Baltarusijos prezidento rinkimų laimėtojos, atvykimas į Lietuvą ir prieglobsčio jai suteikimas bet kokiu atveju yra svarbus mūsų šalies pasirinkimas. Tai siunčia signalą, kad Lietuva nesutinka su suklastotų rinkimų rezultatais. Ir duoda galimybę padėti Baltarusijos protestuotojams, suteikiant platformą tikrajam laimėtojui.

Matysime, kaip šia galimybe bus pasinaudota.

Vakarai čia irgi turi apie ką pamąstyti. Tarptautinės organizacijos pastarąjį dešimtmetį kalba apie demokratijos nuosmukį. Laisvės erozija pasaulyje vyksta po truputį, tačiau tendencija akivaizdi.

Kaip buvo trečioji demokratizacijos banga, apėmusi ir Lietuvos išsivadavimą iš SSRS, taip mes jau kurį laiką susiduriame su trečia autokratizacijos banga. Vienos valstybės (Kinija) toliau veržia nelaisvės varžtus, o kitos palaipsniui pasiduoda diktatorių valdžiai (Turkija).

Dabar pasauliui itin reikia demokratijos sėkmės istorijų – pavyzdžių, kurie eitų prieš bangą.

Būtų labai simboliška, kad tai įvyktų ten, kur autokratizacijos banga ir prasidėjo. Po demokratijos pliūpsnio sugriuvus SSRS, kai kur greitai įsitvirtino autoritarizmo tendencijos. Tarp tokių „pirmeivių“ politikos mokslininkai Anna Lührmann ir Staffanas I. Lindbergas įvardija Baltarusiją apie 1994 metus.

Buvo nuomonių, kad COVID-19 pandemija demokratijos eroziją tik sustiprins, suteikdama diktatūroms papildomas galimybes riboti savo piliečių laisvę. Tačiau svarstyta ir apie tai, kad koronavirusas paklibins diktatorių pozicijas: sugriaus jų visagalybės mitą, atskleis korupcijos ir nepotizmo persmelktų režimų neefektyvumą.

Panašu, kad taip Baltarusijoje ir nutiko. Lietuva, Vakarai ir tarptautinės organizacijos turi rimtai stengtis, kad laisvės viltis nemirtų.

Demokratiniam pasauliui dabar to labai reikia.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako