Mažvydas Jastramskis. Vytautas Landsbergis buvo faktinis valstybės vadovas

Seime svarstymo stadiją įveikė projektas, kuriuo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. pripažįstamas Lietuvos valstybės vadovu.

Šis klausimas vis dar kelia daug aistrų tiek parlamente, tiek visuomenėje dėl Vytauto Landsbergio veiksnio – įstatymu pagaliau būtų teisiškai įtvirtintas faktinis jo, kaip valstybės vadovo, statusas.

Politinius motyvus yra labai sudėtinga atpinti. Dešinė tikrai suinteresuota Vytauto Landsbergio pripažinimu. Konservatoriams ir liberalams tai yra sėkmingos, sovietmečio palikimo atsikračiusios Lietuvos simbolis.

Tai, kas Lietuvoje yra vadinama kaire – visų pirma valstiečiai – tam labai priešinasi. Galbūt tai kyla iš asmeninių antipatijų, bet prisideda ir elektorato veiksnys. Lietuviška kairė visgi pritraukia daugiau rinkėjų, kurie turi nostalgijos sovietmečiui. O Vytautas Landsbergis daugeliui visuomenės narių siejasi su valstybės kūrimo ekonominiais sunkumais.

Nepaisant politinių motyvų, kažkur turėtų būti ir objektyvi tiesa.

Pradėti yra geriausia atsiejant nuo asmens: kalbėkime apie institucinę santvarką ir faktinę politinę situaciją. Panašiai siūlau daryti ne tik Vytauto Landsbergio atveju, bet ir, pavyzdžiui, kai diskutuojama apie prezidento instituciją Gitano Nausėdos (kurio reikšminga dalis dešinės nemėgsta) kontekste.

Klausimas yra platesnis, nei Vytautas Landsbergis – jis apie tai, ar 1990-1992 metais Lietuvos valstybė, dar iki naujos Konstitucijos ir prezidento institucijos atsiradimo, buvo begalvė, ar ne? Ar matome tuo periodu save kaip besikuriančią, bet jau savarankišką valstybę, kuri turėjo vadovą, galvą, aukščiausią pareigūną, mūsų valstybės vardu pasirašinėjusį tarptautines sutartis?

Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, kuris iki priimant Konstituciją 1990–1992 metais atliko konstitucinio reguliavimo funkciją, 86 straipsnyje yra tokia nuostata: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.“

Pridėjus du prie dviejų atsakymas yra akivaizdus.

Būtent atstovavimas užsienyje yra faktas, geriausiai pagrindžiantis, kad tuometinio parlamento (AT) pirmininkas kartu ėjo ir valstybės vadovo pareigas. Galima kalbėti apie kolektyvinę lyderystę. Taip, būna politinių darinių (dažniau partijų), neturinčių vieno konkretaus vadovo. Bet valstybės pripažinimas nėra tik vidaus reikalas – reikia ir užsienio pripažinimo.

Rašant knygą apie Lietuvos prezidento instituciją, kalbėjausi šiuo klausimu su konstitucinės teisės ir politikos ekspertais. Jų vertinimai buvo labai panašūs. Užsienio valstybėms tada nekilo jokių klausimų, kas buvo valstybės vadovas ir atstovavo Lietuvai tarptautiniu lygmeniu – tą darė AT pirmininkas Vytautas Landsbergis. Valstybei jis atstovavo kaip de facto vadovas, o tą pripažino užsienis. Iš Vytauto Landsbergio nebuvo prašoma įgaliojimų raštų.

Absurdiška tai, kad rašto vis dar nesuteikėme mes. Klausimas, kuris nekilo pasaulio galingiesiems 1990 metais, kažkodėl vis dar kyla 2022 metų Lietuvos parlamento opozicijoje.

Galima pažvelgti iš kitos pusės – kaip klausimą vertina žmonės, kurie pagal Konstituciją yra ėjęs valstybės vadovo pareigas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė argumentuoja taip: „Profesorius Vytautas Landsbergis buvo faktinis valstybės vadovas, nes jis buvo lyderis, kuris prisiėmė atsakomybę už viską, kas vyko Lietuvoje ir aplink ją.“ Reikėtų pastebėti, kad jei kas Lietuvoje ir išmano valstybės vadovo pareigas ir jų specifiką, tai dvi kadencijas be pertraukų jas ėjęs ir vienintelis iš karto perrinktas žmogus.

Dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda abejonių neturi: „Ar jis [Vytautas Landsbergis] buvo Lietuvos valstybės vadovas? Be abejo. Nemanau, kad kas nors šiandien galėtų sakyti kitaip“.

Bet sakančių kitaip yra. Viena to priežasčių, spėčiau, kad valstybės vadovo statuso įtvirtinimas teisiškai gali grąžinti diskusijas dėl prezidento. Čia objektyviai nuspręsti yra sunkiau.

Viena vertus, prezidento institucijos tada akivaizdžiai nebuvo. Kita vertus, tuometinės AT pirmininko funkcijos vėliau buvo perkeltos būtent į prezidento instituciją, o faktinė Vytauto Landsbergio įtaka buvo didesnė nei kai kurių vėlesnių Lietuvos prezidentų, jau išrinktų tiesiogiai.

Tuometis AT pirmininkas, kaip ir bet kuris daugumos lyderis, turėjo nemažai galios formuojant vyriausybę (vėlesni prezidentai dažnai tam turėjo nedaug įtakos). Jo įgaliojimai buvo reikšmingi aukštų valstybės pareigūnų skyrime, taip pat aptartoje užsienio politikoje. Tokios galios nėra suteikiamos paprastam pareigūnui, jos netgi viršija įprastą parlamentinės respublikos prezidentą.

2021 metais knygos skyrių apie 1990 – 1992 metų periodą ir Vytautą Landsbergį baigiau taip: „Eidamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas, Vytautas Landsbergis nebuvo tiesiog prezidentas. Jis buvo žymiai daugiau: ir Seimo pirmininkas, ir faktinis Lietuvos valstybės vadovas, ir vėlesnės prezidento institucijos prototipas. Prezidentas before it was cool“.

Žinoma, prototipas nėra lygus vėlesniam modeliui, todėl diskusijoje dėl prezidento statuso tikriausiai nebus objektyvaus atsakymo. Tačiau teigti, kad Vytautas Landsbergis nėjo valstybės vadovo pareigų – jau reiškia ignoruoti faktus, politinę realybę ir kartu negerbti savos valstybės.

Mes nebuvome begalviai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.