„Mes – Kremliaus informacinio karo strategijų bandomieji triušiai“ Nerijaus Maliukevičiaus komentaras

„Mes išgyvename ne informacinį karą, bet karą prieš informaciją“, – sako Vilniaus universiteto dėstytojas, strateginės komunikacijos ir informacinių karų žinovas Nerijus Maliukevičius. Pasak jo, Baltijos šalys yra informacinio karo veteranės, nes tapome pirmaisiais Kremliaus informacinio karo bandomaisiais triušiais.

– Šiuo metu daug kalbama apie informacinius karus, Kremliaus propagandą ir tai, kad kasdien esame šio karo fronte. Kokia išties yra situacija? Kas yra informacinis karas? Aš šį laiką vadinu globaliais viduramžiais, nes egzistuoja globali informacinė terpė, bet informacijos tiek daug, kad patogiau patikėti stereotipais, paprastomis mitologijomis ar sugrįžti prie paprastų paaiškinimų.

– Šiandien viską mėginama „pakišti“ po informacinio karo apibrėžimu. Visgi informacinio karo samprata turi gana konkrečią apibrėžtį, ji naudojama apibūdinti situaciją, kuri iškyla karinių konfliktų metu, kai informacijos ir komunikacijos pagalba mėginama pasiekti tam tikrų politinių ar karinių tikslų nenaudojant kinetinės jėgos. Informacinio karo metu bandoma apgauti priešininką, iš jo pavogti ar pakeisti informaciją.

Šis fenomenas egzistavo visų karinių konfliktų metu. Aš norėčiau supaprastinti diskusiją apie informacinius karus, kurie vyksta šiuo metu. Manau, kad mes dabar išgyvename ne informacinį karą, bet karą prieš informaciją.

Tarkime, netikrų naujienų fenomenas – situacija, kai taikiniu tampa faktai, žurnalistika. Taigi, tai ne informacinis karas, bet tikslingai vykdomas karas prieš informaciją arba prieš demokratinės sistemos sudedamąsias dalis. Taikiniu tampa ne tik informacija, žiniasklaida, bet ir rinkimai.

Ir kalbėti apie karą prieš informaciją mes pradėjome ne dabar, o gerokai anksčiau. Baltijos šalių ekspertai apie informacinio karo ir Kremliaus propagandos iššūkius kalba jau daugiau nei dešimt metų. Skirtumas tas, kad tuomet mes buvome vieni, buvome priešakinėse informacinio karo fronto linijose, o mūsų Vakarų partneriams šios problemos mažai rūpėjo.
Mes buvome Kremliaus informacinio karo strategijų bandomieji triušiai. Ant mūsų (Baltijos šalių) buvo patikrinta, kokias strategijas galima taikyti, kas veikia. Kalbu ne apie konkrečias temas, bet apie poveikio priemones. O vėliau, Ukrainos kontekste, Kremlius išplėtė tą arsenalą į platesnę teritoriją. Su šiais iššūkiais dabar jau susidūrė ir Vakarai. Paradoksas, bet mes tapome savotiškais Rusijos informacinio karo strategijos ekspertais.

Yra pasakymas, kad kare labiausiai vertinami tie kariai, kurie yra apšaudyti. Taigi, šiuo atveju esame informacinio karo veteranai.

– Informaciniame karo lauke esame užsigrūdinę. Kokios strategijos, taktikos ir temos dažniausiai naudojamos šiame kare? Kas yra tie ginklai, kuriais kariaujama?

– Kremlius išnaudoja vidines silpnybes. Įsivaizduojama, kad informacinio karo strategijoje atrandamos išskirtinės temos, jos yra sukuriamos, vykdoma kažkas agresyvaus. Ne, taip nėra.
Šiuolaikinėje Kremliaus strategijoje yra išnaudojamos skausmingos mūsų istorijos dalys, jautrūs visuomeniniai klausimai. Jie hiperbolizuojami, metami į politinį lauką ir pasiekiami rezultatai.

Tai temos susijusios su emigracija, socialinėmis problemomis, tam tikri istoriniai aspektai. Tarkim propaganda bando nupiešti visą mūsų partizanų istoriją, kaip koloborantų ir žydšaudžių istoriją. Tai propagandos technika, kai paimami vienetiniai pavyzdžiai ir pristatomi, kaip visą laikotarpį apibendrinantys dalykai.

Įdomi aliuzija į naująjį Šaltąjį karą, anksčiau buvo atakuojama Vakarų Vokietijos visuomenė, jų širdys ir protai, o dabar esame atakuojami mes. Atsikartoja Šaltojo karo paralelė, tuo metu NATO pajėgumai buvo taikiniai, dabar vėl tas pats.

Mes turime išmokti gyventi komplikuotoje geopolitinėje kaimynystėje, žinoti strategijas, kaip galima išgyventi aplinkoje, kurioje bandoma manipuliuoti faktais, istorija. Tai – labai didelis iššūkis, nes pirmas impulsas visada yra viską drausti, uždaryti. Reikia neperimti Kremliaus žaidimo taisyklių, nenaudoti veidrodinio principo.

Aš esu nustebęs, kad mes stebimės, jog vyksta vienokie ar kitokie informaciniai išpuoliai ar mėginimas skaldyti. Gyvename geopolitinėje ir informacinėje autoritarinio režimo kaimynystėje.
Tiesa, situacija šiuo metu yra pakankamai gera, visuomenės filtrai kare prieš informaciją veikia efektyviai. Netikros naujienos yra greitai pamatomos, dekonstruojamos.
O ir pati visuomenė nėra neįgali neatskirti manipuliacijų ir netikrų naujienų, išsiugdėme tam tikras kompetencijas, atsparumą.

– Kasdien viešojoje erdvėje pasirodo daug naujienų, informacija kinta greitai, visuomenėje vyksta nuolatinė diskusija. Kaip efektyviai nepasiduoti informacinėms manipuliacijoms, pastebėti pavojingus ženklus? Kokie jie?

– Neįmanoma savo viešąją erdvę sustyguoti taip, kad visą laiką galvotum ką priešas gali su tuo padaryti. Manau, kad mūsų visuomenės ir demokratijos atsparumas – gebėjimas diskutuoti. Geriausias pavyzdys yra JAV, ten tikrai yra mėginama skaldyti, supriešinti visuomenės grupes, bet demokratijos brandumas yra gebėjime diskutuoti ir nepasiduoti skaldymui. Tai – iššūkis, ir mes privalome išmokti tarpusavyje kalbėtis apie viską: istoriją, emigracijos sunkumus, ieškoti sprendimų.

Karo prieš informaciją tikslas yra sukurti informacinį chaosą, padaryti neįmanomas diskusijas. Siekiama, kad viskas taptų monochroniška, būtų imta ieškoti tikrų ar tariamų priešų. Tai – skaldymo strategijos tikslas. Aš esu nustebęs, kad mes stebimės, jog vyksta vienokie ar kitokie informaciniai išpuoliai ar mėginimas skaldyti. Gyvename geopolitinėje ir informacinėje autoritarinio režimo kaimynystėje. Turime suprasti, kad toks informacinis karas yra to režimo kasdienybė, taip jis mobilizuoja savo visuomenę.

Tai – apsiaustos tvirtovės strategija, ir ji yra permetama į visą rusakalbę informacinę erdvę, bandoma kabinti „tėvynainius“. Tai yra naujojo Šaltojo karo kasdienybė ir mes turime išmokti gyventi greta, bet nežaisti Kremliui naudingo žaidimo.

Dabartinės Rusijos propagandinė kasdienybė yra perimta iš sovietinės „agitpropo“ patirties. Jei pažvelgtume į veikėjus, ar tai būtų Viačeslavas Nikonovas ar Konstantinas Kosačiovas, tam tikras institucijas, pastebėtume, kad jie savo patirtį yra įgavę anksčiau, patirtis perduodama. Kuo skiriasi anuometė ir dabartinė Rusijos propaganda, tai subtilumo stygiumi. Dabar jo tiesiog nėra. Dabar pilna sarkazmo, kandumo.

Tai – įdomus dabartinės propagandos aspektas. Yra skolinamasi ir sovietinė patirtis, ji pritaikoma. Ir kaimyninių šalių diplomatai neretai yra priversti pradėti dieną nuo „atsišaudymo“ į žinutes, kurias Rusija skelbia viešojoje erdvėje. Tai – įtraukimas į informacinį chaosą, todėl kartais reikia veikti kitaip, proaktyviai, domėtis kitomis temomis arba nereaguoti.
Neigimas yra už rankos pagauto nusikaltėlio strategija. Kremliaus dabartinį režimą reikia vertinti, kaip mafijinį režimą.

– Kremliaus propagandos mašina veikia agresyviai. Yra neigiami, regis, akivaizdūs faktai, meluojama, manipuliuojama. Visgi yra daug žmonių, kurie tiki tuo, kas yra sakoma? Kaip „konstruojama“ tiesa? Kas yra tiesa informaciniame kare?

– Neigimas yra už rankos pagauto nusikaltėlio strategija. Kremliaus dabartinį režimą reikia vertinti, kaip mafijinį režimą. Jo retorikoje ir informacinėje politikoje pilna banditiško bandymo nukreipti dėmesį, apkaltinti kažką kitą. Mums reikia suprasti, kad viešindami tam tikrus dalykus nebandome įtikinti Vladimirą Putiną ar Kremlių, kad jie yra kalti. Žinutė yra mūsų pačių visuomenėms, teisiniai tyrimai, tarkime dėl Malaizijos avialinijų lėktuvo numušimo, galiausiai tas režimas, kuris yra kaltas, taps teisinio proceso dalimi.

V. Putinui labai svarbūs priešai, jų pagrindu mobilizuojama Rusijos visuomenė. Na, o Vakarams yra taikoma „dark power“. Skaldymas, papirkinėjimai. Agresyvios žinutės Vakarams yra skirtos kurti įtampą, informacinį susipriešinimą. Kremliaus strategija Rusijoje susideda iš televizinės erdvės kontrolės. Televizinėje terpėje svarbi absoliuti kontrolė ir siekis bombarduoti auditoriją informaciniais pranešimais. Indoktrinavimas duoda rezultatų, kai tai daroma ilgą laiką. Informacinis triukšmas ir kiekis yra begalinis, todėl sunku atsirinkti, kur yra tiesa, o kur – melas. Aš šį laiką vadinu globaliais viduramžiais, nes egzistuoja globali informacinė terpė, bet informacijos tiek daug, kad patogiau patikėti stereotipais, mitologijomis ar sugrįžti prie paprastų paaiškinimų.

Sovietiniais metais visi alternatyvūs pasakojimai buvo eliminuojami. Tai buvo daroma net su radio trikdžių pagalba. Viskas tam, kad egzistuotų tik viena istorija, ta, kurią visuomenei pasakojo valstybė. Sistema buvo mobilizuota. Siekiama suskaldyti ir supriešinti užsienio auditorijas. Siekiama įtraukti į savo „žaidimų lauką“ ir nugalėti, nes Kremlius geriau žino taisykles. Dabar Kremliaus informacinė sistema yra labai kūrybinga. Istorija ar politiniai pranešimai yra įpakuojami į patrauklias laidas, filmus. Sovietmečiu visa tai buvo Vakaruose, o dabar rusiškoji sistema tai perėmė. Nėra ir visiško uždarumo – internetinė erdvė egzistuoja, nors ir yra ribojama. Bet yra ir kitas aspektas, nebeliko sovietinės utopijos patrauklumo, todėl žinutės ir visa Rusijos propaganda yra agresyvi. Nebėra kuo patraukti, todėl siekiama suskaldyti ir supriešinti užsienio auditorijas. Siekiama įtraukti į savo „žaidimų lauką“ ir nugalėti, nes Kremlius geriau žino žaidimo taisykles.

Perspausdinta iš lzinios.lt