Milda Ada Balčiūnaitė. Europos Sąjunga turi priimti visus

ES turi priimti visus migrantus ir prieglobsčio prašančius pabėgėlius. Tai teiginys, kurį retai, jei išvis, regime socialinėse medijose, ar girdime politikų kalbose. Vis dėlto, ne ką mažiau kategoriška (ir nė kiek ne daugiau realistiška) priešinga nuomonė dominuoja imigracijos diskursą, o tikrų ir retorinių sienų statymas darosi vis priimtinesne pozicija. Ar galima įrodyti, jog atviros sienos iš tiesų yra racionalesnė ir ne vien naivių idealistų propaguojama idėja?

Vienas iš pagrindinių vietinių gyventojų įvardinamų nerimo šaltinių, kai kalba pasisuka apie didėjančius pabėgėlių srautus, yra jų įtaka priimančiosios šalies ekonomikai ir darbo rinkai. Taip pat daug pasipriešinimo sukelia ir atvykėlių pirminės integracijos kaina bei numatomas spaudimas viešųjų paslaugų ir socialinės paramos sektoriams. Socialinėse medijose vyrauja požiūris, jog pabėgėliai yra tingūs, jiems labiau rūpi geresnio gyvenimo ieškojimas nei integracija į priimančią visuomenę, be to jiems skiriama daugiau lengvatų ir galimybių, suteikiant pirmenybę prieš vietinius gyventojus. Tačiau visiškai priešingai, dauguma ekonomikos ir migracijos ekspertų, teigia, jog dideli imigrantų ir pabėgėlių kiekiai yra būtina priemonė, siekiant išlaikyti sveiką ir gyvybingą šalies ekonomiką. Taip, pirminės integracijos mechanizmai kainuoja, tačiau į šias išlaidas galima žiūrėti kaip į ilgainiui atsiperkančią investiciją.

Nepaisant plačiai paplitusios klaidingos nuomonės, pabėgėliai neatima darbo vietų iš vietinių gyventojų, kadangi šios dvi grupės paprastai konkuruoja dėl skirtingoms kategorijoms priklausančių darbų. Imigrantams prieinami darbai dažniausiai yra nekvalifikuotos, valstybinės kalbos mokėjimo nereikalaujančios pozicijos. Laikui bėgant, naujai atvykusieji neišvengiamai siekia kelti savo kvalifikaciją ir pretenduoti į geriau apmokamus darbus, tačiau net ir tai nėra neigiamas procesas šalies ekonomikai ar vietiniams darbuotojams. Tai vyksta lėtai, taigi nėra pavojaus, jog padidėjęs pabėgėlių srautas iškart pavirs į užimtas gerai apmokamas darbovietes. Antra, migrantų integracija yra vienas efektyviausių būdų kaip greitai atgaivinti senstančią visuomenę. Pagal 2022 metų duomenis, daugiau nei penktadalis ES populiacijos yra pensinio amžiaus ir šis skaičius vis auga. Dėl to, reikia daugiau išlaidų sveikatos sektoriui, daugiau lėšų pensijoms išmokėti bei mažiau darbuotojų rinkoje – su šiomis problemomis kovoti padeda būtent imigrantai. Imigracija taip pat padeda greitai užkamšyti skyles darbo rinkoje, kadangi nepaisant netrukdomo judėjimo Šengeno zonoje, ES pilietybes turintys darbuotojai pasižymi mažu geografiniu mobilumu, taigi be pastovaus migrantų srauto būtų labai sudėtinga sureaguoti į darbo jėgos trūkumus. Taip pat mažai dėmesio yra kreipiama į tai, kiek kainuoja sugriežtintas sienos kirtimas, kurio rezultatas yra daugiau patrulių, daugiau naujų žvalgybos priemonių ir daugiau finansavimo fiziniams barjerams iš valstybių narių ir ES lėšų, taigi daugiau išlaidų ir mažiau pabėgėlių teikiamos naudos ateityje.

Kaip galima pastebėti, tikrai netrūksta argumentų, skirtų paneigti populiarius mitus apie pabėgėlių ir migrantų daromą ekonominę žalą. Vis dėlto, neatrodo, jog tai padėtų kovoti su toliau kylančiu priešišku nusiteikimu priimančiosiose visuomenėse. Tenka užduoti klausimą, ar ekonominis nerimas yra tikroji tokių nuotaikų priežastis?

Lyginant Lietuvos gyventojų reakcijas į pabėgėlius iš Sirijos 2015-aisiais metais bei šiuo metu į Lietuvą atvykstančius ukrainiečius, panašu, jog vienas iš pagrindinių nerimo šaltinių yra priimančiosios visuomenės destabilizavimas. Tai gali būti argumentuojama įvairiai, pavyzdžiui 2015-ais metais buvo bijomasi islamizacijos,  kalbama, jog atvykę musulmonai niekada nesugebės įsilieti į priimančiąją visuomenę ir jos kultūrą. Tuo tarpu šiuo metu įvairiais būdais plinta įsitikinimas, jog ukrainiečiams teikiama pirmenybė prieš juos priimančių valstybių piliečius, taigi neišvengiamai vyksta ukrainizacija. Nors migracija iš tiesų keičia visuomenes, ji tai daro praturtindama priimančią kultūrą ir megzdama ryšius tarp dviejų, dažniausiai labai skirtingų ir geografiškai nutolusių tautų. Be to visuomenes pastoviai keičia ir tokie procesai, kaip naujos technologijos, kartų kaita ir t.t. Ekonominiai argumentai gali įtikinti dalį abejojančiųjų, tačiau dar svarbiau yra atkreipti dėmesį į migracijos keliamą tokio tipo nerimą ir nesistengti jo sušluoti po kilimu vien todėl, jog tai gali pasirodyti kaip neracionalūs, realybės neatitinkantys įsitikinimai. Negalima nekreipti dėmesio, jog pabėgėlių stūmimas nuo sienų, barjerų statymas ir anti-imigracines programas turinčių partijų kilimas yra varomas baimės varikliu ir ši baimė lengvai pasiekia įstatymų leidimo sferą.

Deja, panašu, jog ES pirminė reakcija yra pasiduoti šioms nuotaikoms ir kuo stipriau užtrenkti duris. Šią situaciją ypač taikliai apibūdino Liuksemburgo premjeras X. Bettel, sakydamas, jog vienintelė galima tokios taktikos pabaiga yra paversti Europą į tvirtovę. Tačiau, realistiškai žiūrint, net ir taip nesugebėsime patikimai izoliuotis. Kiekvienos tvirtovės sienos turi skylių ir šiuo atveju tai yra kontrabandininkų operuojami nelegalūs migracijos keliai. Kadangi tokių srautų valstybės narės kontroliuoti negali, jų rezultatas yra nereguliarūs migrantų ir pabėgėlių kiekiai, nevaldomas darbo vietų poreikis ir dar labiau įtvirtinamas ES gyventojų nerimas ir priešiškumas atvykėliams. Kad ir kaip tai būtų neintuityvu, tik atvėrę sienas, sugebėsime jas kontroliuoti, o naujai nupirktos spygliuotos vielos tik mums patiems užkerta kelią į atvirą ir humanišką Europą.