Mindaugas Lingė. Trys karantino pagundos valdžiai

Šalia kovos su pandemija valdantieji turi ir kitų kovos objektų. Suintensyvėjo kovos patrankų rikiavimas prieš oponentus ir demokratiją.

1. Atsirado galimybė varžyti opozicijos teises. „Čia nėra ko didvyrius vaidinti“ – apie opozicijos siūlymus dažniau rinktis į Seimo posėdžius atkirto R. Karbauskis. Didvyrius vaidinti smagiau, kai netrukdo opozicija ir nėra keliami aštresni klausimai. Karantino dėka patogu susikurti mielą komforto zoną: organizuoji retus posėdžius, kurie prikimšti projektų, skubinamų apsvarstyti ypatingai greitai, o opozicijos klausimams bei Vyriausybės valandai – nebelikdavo laiko. Iki idilės betrūksta tik laidos po Panoramos „kas geresnio, premjere?“. Tokią regėtume, jei tik būtų pavykę valstiečių planai užvaldyti LRT.

Ketvirtadienio posėdžio opozicija nebūtų kvietusi, jei valdantieji būtų atsižvelgę į siūlymą rengti normalų, įprastą posėdį, tokį, kuris ir vyksta ketvirtadieniais. Valdantieji nesutiko. Jie rinkosi kelią – kuo daugiau klausimų sugrūsti į antradienį, įdedant ir opozicijos keletą klausimų. Nesutiko tai nesutiko – kokia bėda. Opozicija parengė pilną visos dienos darbotvarkę, kurioje didžioji dalis klausimų, padedančių spręsti pandemijos sukeltas problemas. Sukviestas posėdis R. Karbauskiui sukėlė eilinį pykčio protrūkį su skambiais pareiškimais ir garantavimais, kad jo vadovaujama koalicija posėdyje nedalyvaus. Kitaip tariant, elgsis nekonstruktyviai ir nevykdys Seimo narių pareigos. Premjeras teisėtą ir reikalingą opozicijos iniciatyvą užduoti klausimus vadina „apgailėtina“. Krizės paryškina tikrus veidus, nepaisant to, kad jie dabar pridengti kaukėmis.

„Nekelsiu telefono ir neatsakinėsiu į žinutes“ – toks valdančiųjų lyderio atsakas į opozicijos kvietimą tartis. Ir tai ne vienetinis atvejis. Ilgą laiką kiekviena proga vis būdavo primenama, kaip jis nekels kojos į prezidentūrą, kol prezidente bus D. Grybauskaitė. Demokratinė politika yra dialogo, kompromiso, konsensuso paieškos menas. Bet pati prigimtis visa esybe išduoda koncerno šeimininko povyzą, kurio nurodymai besąlygiškai vykdomi. Nenori vykdyti – esi „arogantiškas, kenkėjas, trukdantis ir manipuliuojantis cinikas“. Visi epitetai atsikartoja R. Karbauskio pasisakymuose, kai kalba pasisuka apie oponentus. Tarimasis pagal valdančiuosius – tai besąlygiškas pritarimas jiems. Ministras pirmininkas pakviečia „tartis“ ir pats neateina į tą susitikimą. Galiausiai, jei turi kažkokių problemų – vadinasi su tavimi kažkas negerai © MP.

2. Atsirado proga netrukdomai už valdiškus apsipirkti žiniasklaidos aruoduose. Žiniasklaidos sektorius patyrė didelius nuostolius dėl viruso sukeltos krizės. Nutrūkus reklamos srautams – išgyvenimas pasidarė objektyviai sudėtingas. Valdantieji, užuot skyrę paramą per skaidrius mechanizmus, tiesiog užsipirko daug ir įvairių žiniasklaidos viešinimo paslaugų. Net neužsipirko, o susikūrė sąlygas pirkti neribotą laiką ir už neribotas sumas.

Ministras A. Veryga balandžio 9 d. skubiai pavedė Vyriausybei ir atskiroms ministerijoms įsigyti komunikacijos paslaugų už neįvardintą sumą, o Kultūros ministras tai pavadino parama. Dar prieš metus apsipirkti nepavyko. Viešųjų pirkimų tarnyba, kuriai vadovavo Diana Vilytė, nurodė Vyriausybei nutraukti milijono vertės viešinimo pirkimą. Nutrūko ne tik pirkimas, po kelių mėnesių ir pati direktorė nutraukė vadovavimą šiai tarnybai. Dabar, kol ekstremali situacija, o VPT neturi nuolatinio vadovo – galima suktis sėkmingiau. Vien per dieną sugebėta suorganizuoti 80 000 Eur išleidimą šventinio savaitgalio kampanijai „Lieku namie“. Stebėkime gamtos ženklus, ar šalia tokių kampanijų nepagausės panegirikos valdžiai, iš atverto neišsenkančio ir skaidrumo stokojančio šaltinio.

3. Atsirado galimybė apturėti malonumą, kai legaliai gali įgyvendinti mėgstamą draudimų politiką. Tiesa, viruso grėsmė vertė imtis būtinų priemonių: uždaryti sienas, masinius susibūrimus, mokyklas, darželius ir pan. Tai padėjo pristabdyti viruso plitimą ir, kas svarbiausia, – neparalyžiuoti neparuoštos medicinos sistemos dėl neapsaugotų medikų bei reagentų testavimui trūkumo. Tokių priemonių reikėjo. Jau įpratome gyventi su kone kasdien atsirandančiais naujais draudimais: draudimas apsipirkinėti dviems vienos šeimos nariams, draudimas išlipti iš mašinos atvažiavus į lauko kiną, draudimas lankyti sergančius, draudimas vežti stovintį keleivį, draudimas gydytojams skirti eilę vaistų karantino metu, draudimas parkuose būriuotis didesnėmis nei 5 žmonių grupėmis ir t.t.

Prie kai kurių draudimų eita su įdomiais paatviravimais. Pavyzdžiui, kovo 18 d. A. Veryga pasiguodė turįs bėdą: „Supraskime, yra kelios bėdos. Viena ta, kad negalime uždrausti kalbėti, rašyti, kažką sakyti“. Po dienos visgi bėdą išsprendė. Ministras pasirašė sprendimą, kuriuo uždraudė visoms gydymo įstaigoms platinti ir skelbti informaciją nesuderinus prieš tai su juo. Vėliau kurptas planas, kaip uždrausti gydytojams dirbti per kelias įstaigas. Planas kuriam laikui atidėtas, nes dalis organizacijų su Medikų sąjūdžių priešaky tam pasipriešino.

Visi trys punktai turi vieną bendrą sąsają – nemeilę demokratijai.

Labai svarbus vaidmuo saugant demokratiją tenka teisminei valdžiai. Jau būta abejonių keliančių sprendimų, ar pasirinktas teisingas teisinis kelias karantinuojant Lietuvą. Tie klausimai, tikėtina, anksčiau ar vėliau sugrįš. Sumaištimi baigėsi nepavykusi 4 kandidatų į aukštas teisėjų pareigas skyrimo procedūra Seime. Nepatvirtintas nė vienas teisėjas, o viena netgi atleista iš einamų pareigų be teisinio pagrindo. Panašu, kad Konstitucinis Teismas, kurio trims teisėjams kadencija jau baigiasi, turės naują bylą.

Virusų būna visokių. Kovoje su vienu, negalima leisti išplisti kitiems, ypač pavojingiems Valstybės demokratijos sveikatai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako