Monika Gabalytė. Veto teisės panaikinimas sprendžiant Europos Sąjungos bendrosios užsienio politikos ir saugumo klausimus – galimybė ar problema Lietuvai?
Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste, Europos Sąjungos vaidmuo ir veiksmai įgauna naują prasmę nei iki tol. Europos Sąjunga kartu su Vakarų pasaulio partneriais sugebėjo reaguoti nuosekliai ir ryžtingai, tiek sutelkiant milžinišką papildomą finansavimą Ukrainai, tiek atveriant duris karo pabėgėliams bei netgi teikiant ginklus. Europos Sąjungos Vyriausias įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis pažymėjo, kad bendrijos atsakas į Rusijos karo veiksmus yra „geopolitinės Europos gimimas“. Tačiau, kaip teigia ekspertai, nors Europos Sąjunga pirminiame etape iš ties pademonstravo savo gebėjimą veikti išvien, kai susiduriama su rimtais iššūkiais, reikalinga diskutuoti apie tai, kad valstybėms tam tikrais klausimais ne visada pavyksta susitarti greitai ir efektyviai, jei apskritai pavyksta. Apie tai kalbėti būtent dabar itin svarbu – Europa ir visas Vakarų pasaulis atsidūrė situacijoje, kuomet iš esmės būtina permąstyti, kaip greitai ir efektyviai sugebame reaguoti į išorės sukrėtimus, iššūkius ir kiek vienybės turime. Tokiose situacijose sprendimų priėmimas bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimais vienbalsiai tarp dvidešimt septinių savo nacionalinius interesus ginančių ir skirtingoje geopolitinėje ir geografinėje situacijoje esančių valstybių dažnai matomas kaip suvaržymas, lemiantis pavėluotus sprendimus ir neveikimą.
Pavyzdžių, kuomet dėl vienos ar kelių valstybių narių pasipriešinimo nebuvo pasiektas vienbalsiškumas ir dėl to sutrukdyta priimti ES sprendimus žmogaus teisių arba sankcijų srityse yra keli. Tačiau veto teisės panaudojimas kiekvienu atveju kiek skiriasi – ne tik svarstomu klausimu, bet ir nurodomomis vetavimo priežastimis ir motyvais. Pavyzdžiui, 2020 metų rugsėjį, praėjus daugiau nei mėnesiui po to, kai ES priėmė politinį sprendimą taikyti sankcijas Baltarusijos pareigūnams, kaltinamiems tų pačių metų rugpjūčio mėn. vykusių prezidento rinkimų klastojimu ir žiauriu susidorojimu su taikiais protestuotojais, blokui nepavyko susitarti dėl teisinio teksto. Sankcijas blokavo Kipras, teigdamas, kad joms pritars tik tuomet, jei ES paskelbs sankcijas ir Turkijai dėl, jų nuomone, Turkijos nelegaliai vykdomos gamtinių dujų žvalgybos rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tokia situacija parodo, kad veto teisė valstybių narių gali būti naudojama ne tik tuomet, kai klausimas yra jautrus narės nacionalinės politikos atžvilgiu, tačiau ir dėl kitų priežasčių, kaip šioje situacijoje, sumaišant dvi tarpusavyje nesusijusias problemas ir veto teisę naudojant kaip įrankį aktualizuoti šaliai svarbų klausimą.
Kiek kitaip situaciją galima vertinti, kai sprendimų priėmimas stabdomas dėl paties sprendimo turinio ir klausimo jautrumo valstybės narės vidaus politikoje. Šiuo atveju tokiu pavyzdžiu tapo Vengrijos pozicija dėl šeštojo sankcijų paketo Rusijai dėl karo Ukrainoje. Vengrija ilgai stabdė šio paketo priėmimą dėl jame numatyto embargo rusiškai naftai. Toks pasipriešinimas Vengrijos premjero Viktoro Orbano grindžiamas šalies nacionaliniu interesu – pasak jo, tokia priemonė yra neįmanoma, nes Vengrija priklausoma nuo naftotiekiu iš Rusijos importuojamos naftos. Ir nors dėl šio klausimo pavyko susitarti, pritaikant išimtis sausumos naftotiekiams, kad Vengrija ir toliau galėtų gauti rusišką naftą, derybų eigoje, paskutiniu momentu dėl Vengrijos prieštaravimo vėl teko keisti sankcijų paketo turinį, iš sankcionuotų asmenų išbraukiant Rusijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchą Kirilą. Šiuo atveju, galima manyti, kad veto teisė naudojama pasipriešinimą grindžiant šaliai jautriu klausimu, o šalies pozicija gali priklausyti ir nuo skirtingos valstybės išorės ekonominės priklausomybės nuo trečiųjų šalių, ir tik pritaikyti kompromisai Europos Vadovų Tarybai leido rasti sprendimą.
Argumentai „Už“ arba panaikinkime veto teisę – veikime greičiau ir ryžtingiau
Pagrindiniu argumentu dėl kvalifikuotos daugumos balsavimo išplėtimo BUSP srityje galima laikyti požiūrį, kad vienbalsiškumo taisyklė trukdo Europos Sąjungai prisitaikyti prie kintančių užsienio politikos aplinkybių. Tarptautinėje situacijoje kylant tokiems iššūkiams kaip Rusijos karas Ukrainoje, Kinijos galios augimas, poreikis reaguoti į tokias situacijas kaip Baltarusijoje, kompromisas tarp vienybės idealo ir ilgai suderinamo vienbalsiškumo vertinamas kritiškiau. Pastaruoju metu raginimai pereiti prie daugumos balsavimo tapo vis aktualesni, ypač tai buvo akcentuojama konferencijoje dėl Europos ateities. Iš ties, kvalifikuotos daugumos balsavimo išplėtimo klausimas Europos Sąjungos darbotvarkėje nėra naujas. Per pastaruosius dešimtmečius daugelis kitų politikos sričių – kai kurios iš jų ne mažiau jautrios nei užsienio politika – perėjo prie sprendimų priėmimo kvalifikuota balsų dauguma. Nepaisant to, kad diskusijos trunka jau kuris laikas, proveržio pasiekti nepavyko.
Sprendimų priėmimo taikant vienbalsiškumo principą tema plačiai diskutuota ir aktualizuota Konferencijoje dėl Europos ateities. Apibendrintame pasiūlymu dokumente, kuris buvo perduotas ES vadovams, įvardijama, kad siūloma, jog ES gerintų savo gebėjimą priimti greitus ir veiksmingus sprendimus, ypač BUSP srityje, kalbėtų vienu balsu ir veiktų kaip stipri globalios politikos veikėja. Šiam tikslui pasiekti, numatyta viena iš kelių priemonių – klausimai kurie šiuo metu sprendžiami vienbalsiškumu, ypač BUSP srityje, turi būti sprendžiami kvalifikuota balsų dauguma. Nepaisant to, kad metus vykusios konferencijos dėl Europos ateities rezultatai jau ES vadovų rankose, svarbu suprasti, kad tai nereiškia, jog pasiūlymai ir priemonės yra privalomos įgyvendinti, atvirkščiai, ekspertų nuomone, konferencijos mandatas ganėtinai ribotas.
Argumentai „Prieš“ arba Vienybė – tikroji Europos Sąjungos stiprybė
Kaip pastebėjo ES Tarybos pirmininkas Charles Michel, nors vienbalsiškumas lėtina ir kartais net trukdo priimti sprendimus, jis taip pat verčia ES nenumaldomai dirbti siekiant vienybės, kuri yra tikroji ES stiprybė. Iš ties, be vienbalsiškumo principo ES sprendimai BUSP srityje galėtų būti priimami kur kas greičiau, ir nebūtų susiduriama su tokiomis situacijomis, kaip rodo prieš tai aptarti sankcijų įvedimo Rusijai ir Baltarusijai pavyzdžiai. Tačiau jie taip pat turėtų mažiau svorio trečiųjų šalių akyse, nes būtų matoma, kad vieną ar kitą pozicija remia tik dalis ES narių, bet ne visa bendrija vieningai. Taip pat kyla problema ne tik vertinant tai, kaip ES atrodytų tarptautinėje bendruomenėje, bet ir pačios bendrijos vieningume – tai rodo ir pavyzdžiai, kai kvalifikuotos daugumos balsavimu buvo priimami sprendimai migracijos srityje, ir po to kilęs bendrijos narių susiskaldymas, lėmęs aršias diskusijas ir atvėręs precedentą ginčams tarp pačių valstybių narių.
Šis migracijos krizės pavyzdys priveda ir prie kito argumento – kvalifikuotos daugumos balsų būdu priimti sprendimai gali lemti, kad dalis valstybių narių, kurios nepritarė sprendimui, gali neįgyvendinti jų. Taip atsitiko su Vengrija ir kitomis Rytų Europos šalimis. Todėl būtina apsvarstyti, kokią įtaką sprendimų priėmimui kvalifikuota balsų dauguma padarys tų pačių sprendimų įgyvendinimui šalyse, kurios priešinosi.
Dar vienas iš dažniausiai girdimų nuogąstavimų, kuomet grįžtama prie diskusijos dėl veto teisės atsisakymo, yra ypač aktualus ir Lietuvai. Veto teisė ir galėjimas sustabdyti valstybės interesams prieštaraujančius sprendimus yra vienas iš svarbiausių įrankių mažosioms valstybėms, siekiant lygiaverčio jų įtraukimo į sprendimų priėmimą ir pozicijų atstovavimo. Akivaizdu, kad mažoms valstybėms būtų ganėtinai sunku pasipriešinti sprendimams, kuriems pritartų didžiosios valstybės, nes kvalifikuotos daugumos balsavimo išplėtimas atimtų vienintelį turimą įrankį – veto teisę.
Apžvelgiant aukščiau išdėstytus argumentus, dabartinį kontekstą, matoma, kad vienbalsiškumo atsisakymas BUSP srityje visgi labiau yra palaikomas didžiųjų Europos Sąjungos valstybių. Pagrindiniu argumentu išsakomas ES negebėjimas greitai ir efektyviai reaguoti į geopolitinius iššūkius, tačiau siūlomas sprendimas sukelia kitų galimų problemų. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad veto teisės atsisakymas neužtikrina, kad sprendimai bus apskritai lengviau priimami – argumentai už vienbalsiškumo panaikinimą daugiau orientuoti į sprendimų priėmimo laiką. Taip pat kyla klausimas – jeigu sprendimus būtų nuspręsta priiminėti kvalifikuotos daugumos balsavimu, koks būtų tų sprendimų legitimumas? Tokioje situacijoje gali kilti pavojus, kad ES kaip geopolitinės galios įvaizdis taps menkesnis, nes net priėmus sprendimus bus akivaizdu, kad jiems nebūtinai pritariama vieningai, o ES narės susiskirsčiusios į skirtingus blokus. Tai aktualu kalbant ne tik apie bendrijos kaip vieningos tarptautinės arenos veikėjos veikimą, tačiau ir atsižvelgiant į tai, kaip sprendimus bus apskritai įmanoma įgyvendinti nepritariančioms šalims, ar jos nesijaus bendrijos paribyje ir kaip į tokių sprendimų įgyvendinimą ir priėmimą reaguos tų šalių piliečiai. Taip pat, nors veto teisė dažnai nurodoma kaip kliūtis, dėl kurios sprendimai ne tik užsitęsia, tačiau ilgas ir sunkus diplomatų darbas nueina per niek, svarbu suprasti, kad veto teisė yra įrankis į kurį atsižvelgiama jau derybų metu, siekiant kuo sklandesnio ir visoms pusėms priimtino sprendimo. Veto teisė užtikrina, kad šalis narė galės nepritarti sprendimui, kuris vienaip ar kitaip gali pakenkti jos nacionaliniams interesams, tačiau suprasdama, kad reikia siekti kompromiso, valstybė taip pat gali keisti savo poziciją, jei jos pasiūlymai yra tenkinami, nes sprendimas vis tiek turės būti priimtas vieningai. Kitu atveju, valstybė narė gali tiesiog balsuoti prieš, kas iš esmės reiškia, kad tam tikrų valstybių interesai nebus pakankamai atstovauti, o bendra ES pozicija, nubalsuota kvalifikuotos daugumos principu, taps tik dalies bendrijos narių, o ne visos ES pozicija.
Svarstant, kokią įtaką veto teisės atsisakymas galėtų turėti Lietuvos interesų atstovavimui ES lygmeniu, svarbu įsivertinti, kad vienbalsiškumo principas mažoms šalims yra vienas iš būdų apginti savo nacionalinius interesus ir nebūti „užgožtomis“ ar „nubalsuotoms“ didžiųjų valstybių. Veto teisės atsisakymas gali tapti pavojingu precedentu Lietuvai, o žvelgiant į paskutines ES narių diskusijas dėl atsako į tarptautinius iššūkius, verta apgalvoti, ar Lietuva bus pajėgi suburti koaliciją, palaikančią griežtą atsaką į Rusijos karą Ukrainoje, jeigu ES valstybių narių požiūris į Rusijos politiką pasikeistų. Visgi, vienbalsiškumo principas, nors ir uždelsia derybas tarp šalių narių, leido priimti svarbius sprendimus, sankcijų paketus Rusijai kritiniu momentu.
Tekstas parengtas Jean Monnet Chair profesoriaus Ramūno Vilpišausko VU TSPMI dėstomo kurso – Europos Sąjungos viešoji politika – metu.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
