N. Maliukevčius. Savo istoriją turime išleisti anglų ir rusų kalbomis

Apie naujausias Rusijos informacines atakas, klastojančias Baltijos šalių istoriją, kalbamės su politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Nerijumi Maliukevičiumi.

– Liepos viduryje, pasipiktinę Rusijos valdžios atstovų komentarais apie Baltijos šalių pokario pasipriešinimo judėjimus, tūkstančiai lietuvių atakavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos Feisbuko paskyrą. Atkirtį davė ir Lietuvos diplomatai, socialiniame tinkle Twitter įvardiję Antrojo pasaulinio karo iniciatorius. Ar pastarojo meto Rusijos suaktyvėjimą informaciniame lauke galėtumėte įvardyti kaip ZAPAD 2017 karinių pratybų, kurios vyks šių metų rudenį, dalį?

– Patį procesą vertinčiau globaliau, kadangi jis vyksta jau kurį laiką. Sausio 13-osios įvykiai taip pat buvo šio proceso dalis: matėme, kokie taikiniai buvo pasirinkti – televizija, radijas, Spaudos rūmai. Mūsų bandymą išsiveržti iš sovietinės valstybinės monopolijos taip pat galima pavadinti informacinio karo dalimi. 2005 m. Baltijos šalių prezidentai atsisakė vykti į Maskvą paminėti Pergalės dienos jubiliejaus, iškeldami problemą, kad ne visiems ta Pergalės diena siejasi su pergale. Po to ir kitų solidžių šalių vadovai nebevyko į Rusijos Pergalės dienos renginius.

Iš Rusijos pusės tuomet kilo labai agresyvios kampanijos banga, kuri siejosi su Kremliaus „mitologijomis”. Buvo išleistos knygelės su medžiaga iš FSB archyvų, su apklausų protokolais. Mes žinome, kaip vykdavo tos apklausos. Tos greitai iškeptos knygutės buvo skirtos Lietuvai, Latvijai, Estijai, naudojant vadinamąją „ad absurdum“ techniką, kai paimami atskiri atvejai – dalyvavimas holokauste ir kiti panašūs nusikaltimai, taip bandant nupiešti visą vaizdą. Tokie patys yra sovietiniai pasakojimai apie mūsų Sąjūdį ar Sausio įvykius – taigi reakcingi nacionalistai čia viską darė.

Ta propagandinė technika gaji ir ji aktyvuota dabar. Per Šaltąjį karą Berlyno siena skyrė Vakarų ir Rytų Vokietiją, o dabar ta simbolinė Berlyno siena yra čia, ir ji susijusi su informacine konfrontacija. Tas NATO filmukas („Miško broliai – kova už Baltijos šalis“, – red. past.), pateiktas naujausiomis technologijomis, socialiniais tinklais, taip garsiai nuvilnijo, kad sukėlė labai tulžingą Rusijos reakciją. Manau, kad dabar šalia viso karinio judėjimo ir ZAPAD pratybų veiksmų Kremlius aktyvuoja informacinio poveikio mechanizmus, kurie anksčiau vadinosi agitpropu ir panašiai.

– Ar Rusija vis dar laikosi to sovietinio naratyvo apie Antrojo pasaulinio karo pradžią? Teko girdėti, kad abejojantieji oficialiąja versija baudžiami…

– Dabartinėje Rusijos propagandos bangoje yra labai daug sovietinės agitpropoinercijos. Rusijos užsienio reikalų ministerija aktyvavo tas sovietinės propagandos klišes – paruoštukus, kurių buvo prikepta begalės, bandant nupiešti pokario istoriją taip, kaip reikia. Pamatę NATO filmuką, jie vėl atidarė savo seną archyvą ir panaudojo naujausias technologijas. Tačiau problema – ne jų reakcija. Iš tiesų – tai iššūkis mums, kad mes neturime savo istorijos anglų ir rusų kalbomis. Atsidarius Genocido ir rezistencijos tyrimų centro tinklalapį anglų ir rusų kalbomis galima pamatyti 2013 m. publikacijas. To nepakanka užsieniečiui, panorusiam patyrinėti šitą sritį. Trūksta paprastų vizualinių schemų, labai populiarių socialiniuose tinkluose. Nereikia suprasti, kad mes irgi turime kurti savo propagandą, tačiau mums trūksta istorijos pateikimo kitomis kalbomis.

– Ar nemanote, kad mes patys nesame išdiskutavę prieštaringai vertinamo savo istorijos laikotarpio? To nepadarę tampame pažeidžiami – tokie, kuriuos mūsų nedraugai gali nuolat kiršinti tarpusavyje.

– Tradicinė Kremliaus strategija kaimynų atžvilgiu yra manipuliavimas jų skauduliais: istorija, emigracija. V.Putinas nuolat vartoja terminą „išsivažinėjanti Lietuva“. Mums tai yra didysis iššūkis – išsigydyti žaizdas, veiksmingai vykdyti savo valstybės politiką. Kalbant apie istoriją, labai svarbu suteikti sąlygas ir galimybių istorikams atlikti tyrimus, viešai apie juos kalbėti, tikėtis, kad nebus klijuojamos etiketės. Tai – visuomenės brandumo klausimas.

Rusijos naujosios bangos politiniai pabėgėliai Lietuvoje yra labai aktyvūs: jie ateina į TSPMI paskaitas pristatyti savo požiūrį, jie važinėja į rusų mokyklas diskutuoti apie Rusiją. Ir tai labai veiksminga. Aišku, reikia numatyti dar daugiau galimybių, sukurti įvairesnių diskusijų.

Noriu atkreipti dėmesį, kad viena pirmųjų reakcijų į Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimus buvo būtent tos rusų bendruomenės bendras atsakymas, paremtas mūsų istorija, priešinantis manipuliacijoms.

Turime ir Vakaruose draugų – tokių kaip Karlas Bildtas, Edvardas Lucasas, kurie seniai kalba ir rašo apie mūsų istoriją. E. Lucasas savo knygoje „Apgaulė“ Baltijos pokario rezistencijai yra paskyręs visą skyrių. Tačiau, kartoju, mums patiems reikia išleisti savo istoriją anglų ir rusų kalbomis. Ji turi būti parengta populiariai, bet nesupaprastinta.

– O kas mūsų valstybėje tuo turėtų pasirūpinti?

– Mūsų mokslininkai nuo seno transliuoja savo tyrimus daugiausia tik lietuvių kalba, neišeidami į platesnę akademinę bendruomenę. Ar skiriama lėšų anglų ar rusų kalbai tuose projektuose, kurie vykdomi? Pavyzdžiui, KGB veiklos nušvietimas, naudojantis archyvais, yra labai įdomus projektas, tačiau ten viskas tik lietuviškai. Jei esi rusakalbis, gali rasti originalių dokumentų, bet kažin, ar lengvai juos pasieksi.

– O Jūs esate pirmasis, keliantis šį klausimą?

– Nemanau. Mūsų akademinė bendruomenė dažnai kelia klausimą apie tai, kaip dažnai mūsų tyrimai patenka į tarptautinę erdvę. Vilniaus universiteto naujasis rektorius laikosi požiūrio, kad visi mokslo rezultatai pirmiausia turi pakliūti į tarptautinius leidinius.

Noriu atkreipti dėmesį, kad viena pirmųjų reakcijų į Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimus buvo būtent tos rusų bendruomenės bendras atsakymas, paremtas mūsų istorija, priešinantis manipuliacijoms.

Čia ne vien tyrimų klausimas. Grįžtant prie Genocido ir rezistencijos tyrimų centro tinklalapio reikalų kyla klausimas, kiek skiriama pastangų padaryti jį patrauklų anglų kalba. O ir lietuviškasis jo variantas nesikeičia jau daug metų.

LR užsienio reikalų ministerijos strateginės komunikacijos skyrius puikiai išnaudoja Twitter socialinį tinklą – vadinamąją „Twitter diplomacy“, kuri labai populiari Vakaruose, Amerikoje. Mūsų ambasadoriai paprastomis žinutėmis, susidedančiomis iš 140 ženklų, gali aiškiai formuoti politiką, siųsdami ją svarbiai auditorijai.

– Kokia Jūsų nuomonė apie gana pasyvią estų, latvių, lenkų laikyseną dėl minėto Rusijos URM feisbuko „nulaužimo“? Lietuviai tuomet labai aktyviai pasipriešino istorijos klastotėms. Tačiau būtent latviai 2008 m. pasauliui parodė sukrečiantį dokumentinį filmą „Sovietų pasaka“, po kurio premjeros filmo kūrėjas Edvinas Snorė tapo „persona non gratta“ Rusijoje…

– Tai yra ankstesnės konfrontacijos bangos rezultatas. Paties filmo istorija tokia: po agresyvios kampanijos prieš Baltijos šalis dalis Latvijos politikų ir parlamentarų padėjo kurti šį filmą, prisidėdami ir finansiškai. Čia kaip fizikoje: veiksmas sukelia atoveiksmį. Informaciniame spaudime gali kažką laimėti, bet sulauksi ir atsako. Latvių filmas sukėlė didelį pasipiktinimą Kremliuje – tai buvo labai įspūdingas atsakas.

Jei Estija ir Latvija tyli, tai dar nereiškia, kad nebus jų reakcijos. Akivaizdu, jog šių šalių rusakalbės auditorijos sukelia tam tikrą atsargumo jausmą, nes visi Kremliaus naratyvai nukreipti į jas. Tuomet vengiama susipriešinimo rizikos. Bet tai nereiškia, kad jie tylės.

Perspausdinta iš 15min.lt