Natalija Arlauskaitė. „Zoom“ pedagogika: artima, pernelyg artima

Kelios pirmos nuotolinio dėstymo savaitės atnešė daug naujos patirties. Bet svarbiau, kad, nepaisant apmažėjusio judėjimo ir tiesioginės apžvalgos galimybių susitraukimo, padarė dalykus, buvusius tarsi neegzistuojančius, matomus. Praėjus pirmai euforijai, kai atrodė, kad mes dabar, it pedagoginės nindzės, viską įvaldysime, ant grietųjų išmoksime ir žavingai dėstytojausime prie savo ekranų, paaiškėjo, kad viskas ne taip paprasta.

Pirmiausia pasimatė, kad ir dėstymui, ir studijoms reikia sąlygų, technikos, gero ryšio. Sąlygos – tai daug kas, pavyzdžiui, savos vietos turėjimas, vis tas pats Virginia’os Woolf „savas kambarys“, be kurio nieko nebus ir kuris nėra savaime suprantamas nei dėstytojų, nei studentų ir studenčių populiacijai. Vienai žlugo kompiuteris, ir, atrodytų, puikiai sugalvotą užduotį teko daryti iš telefono. Darė. Kitos dvi jungėsi iš automobilių, nes namuose pilna taip pat nuotoliniu būdu funkcionuojančių šeimos narių. Ir gerai, kad tą automobilį turėjo. Kitų turimas ryšys vertė atsisakyti vaizdo režimo, nes kitaip „nepatrauktų“.

Tarp dėstytojų atsirado daug juokelių apie per tokius virtualius seminarus naudojamus fonus – tai iš „Žvaigždžių karų“, tai koks palmių paplūdimys, nes namai – nebūtinai pritaikyti nors ir minimaliam, bet gana ilgam matomumui. Per šį laiką socialiniuose tinkluose mačiau daug koleg(i)ų pasakojimų apie tai, kaip žongliruojama erdve ir laiku, kai namie trys moksleiviai ir nuosavas paskaitų tvarkaraštis. Galiu tik spėlioti, kaip atrodo gyvenimas vieno kambario bute su hiperaktyviu ir į darželį nebeinančiu vaiku, o lektorė turi 6 praktinius užsiėmimus per savaitę ir vyrą, dirbantį iš vonios.

Kalbu apie universitetinį gyvenimą ir net neminėsiu mokyklų, turėjusių masiškai pereiti į tokį pat režimą, kai staiga (visuomet staiga) paaiškėja, kad nuotoliniam mokymui reikalingų kompiuterių neturi dešimtys tūkstančių Lietuvos moksleivių.

Atrodo, buvo nupirkti. Kitaip tariant, nuotolinis dėstymas ir mokymasis – ne pigesnis, prieinamesnis, demokratiškesnis švietimo būdas, o tiesiog kitoks. Reikalaujantis savos sistemos, savų įgūdžių, infrastruktūros ir technikos. Greitai pamatėme (ir gerai, kad visgi pamatėme), kad skaitmeninės pedagogikos utopija, turinti būti lygybės utopija, kyla iš itin buržuazinės vaizduotės, nepastebinčios socialinės ir ekonominės nelygybės, šįkart turinčios aiškų skaitmeninės nelygybės pavidalą.

Tad pastatai, auditorijos, laboratorijos – ne atgyvenusio švietimo tipo sunkiasvorė liekana, o gero švietimo sąlyga. Jam reikia būti lanksčiam, jam reikia būti išprususiam ir medijų, technologijų požiūriu sąmoningam, tačiau fizinė vieta ir visą kitą laiko srautą pertraukiantis laikas, kai – idealiuoju atveju – įvyksta minties judėjimas, būtini. Kitaip tariant, nuotolinės studijos nėra joks idealas (prisiminkime skaitmeninę ir kitokią nelygybę), nors, žinoma, gali būti švietimo „veidu į veidą“ papildomas įrankis. Antraip, jei bus nueita universitetinių studijų virtualizavimo keliu, skirtis tarp „rankų darbo“ universitetų, kurie taps dar brangesni, ir universitetinių technikumų, kurie taps dar masiškesni, tik didės. Ir ši skirtis gresia būti ne tik ekonominė ar klasinė, bet ir intelektualinė.

„Veidu į veidą“ švietimo režimas nėra vien metafora, ypač kai dabar, perkėlus nemažą dalį dėstymo į „Zoom“ tipo platformas, fizinis kontaktas sumenko, bet veido tiesiogine prasme – paradoksaliai – pasidarė daugiau. Ir gerokai intensyviau. Tokios trukmės stambiojo plano nėra matęs joks kinas, išskyrus gal Andy Warholo tipo eksperimentus, kai jis 5 val. 20 min. rodo miegantį žmogų. Ne sykį esu citavusi režisierių Sergejų Loznicą, pastebėjusį, kad pasikartojančio darbo gamykloje rodymas 1 minutę reiškia darbo entuziazmą, o penkias – buką darbo rutiną. Tad, ką, kaip, kokiais kiekiais mes regime savo kompiuterių languose, nėra vien tik techninis klausimas, nėra vien to pat, kas buvo auditorijoje, perkėlimas į internetą. Iš esmės pasikeičia darbo intensyvumas, savęs ir kitų suvokimas, patyrimo turinys ir krūvis.

Padariau nedidelę greitą apklausą apie „Zoom“ patirtį. J. – viena(s) iš nedaugelio, kam karantino pedagogika yra laukta proga: „Šiaip labai smagi patirtis, daug mokytasi, kaip taip dirbti, labai džiugu, kai išsipildo norai :).“ A. sako, kad abipusio entuziazmo su studentais nestinga, bet „ypač sunku su emocijom po paskaitos – kur jas visas dėti? Pavaikščioti iš kambario į kambarį?“

M. pasakoja apie pokyčius: „Jaudinausi, ar pasikeitusiom sąlygom išvis pavyks dirbti, ar sugebėsiu toliau daryti tai, ką su studentais buvom sutarę. Ir dabar man tai ne tiek malonumo ar vargo klausimas, kiek komunikacijos tikslų ir kokybės. Veidas kalbant man labai reikalingas – tiesiog daro nenatūralią situaciją natūralesnę, kalbėti lengviau. Man atrodo, kad ir studentams geriau matyti kalbančią galvą nei vien tik girdėti balsą.“ Z. juokiasi: „Kai tenka bendrauti su nematoma menama studentų auditorija (t. y. būti vienintele matoma dalyve), atsiranda dar ir absurdo poskonis. Nes puikiai suprantu, kad dalies „dalyvių“ tuo metu galbūt net nėra prie kompo, šluosto dulkes ar tepasi sumuštinį :).“ N. pastebi: „Man asmeniškai nėra malonu būti matomai ekrane, tikrovėj jaučiuos labiau užtikrinta savim, vienu metu matau savo klausytojus.“

P. įspūdžiai mišrūs: „Ekranas vargina fiziškai. Bet ryšys su studentais, keista, rodosi stipresnis. Juos matau stambiu planu, niekada jokioje auditorijoje jie nebūna taip arti vizualiai. Tad atrodo, kad ir labiau įsitraukia. Tai tas tariamas artumas man patinka.

Bet grupėje – tik šeši studentai.“ Po trijų savaičių „zūminimo“ S. apibendrina: „Iš pradžių buvo ir faina matyti save, ir kontroliuoti, ką rodau, ko neparodau, kaip aiškinu ir pan. Bet tuo pat metu vargina, nes reikia išlaikyti ramybę namuose. Taip pat nerimą sukelia ir kai matau / girdžiu iš studentų pusės, kad patiems yra sunku kontroliuoti aplinkybes. Matosi ir girdisi, kad daug jų gyvena su taip pat per „Zoomą“ / „Skype“ ir pan. dirbančiais tėvais, broliais ir seserim, kad neturi savo vietos, jungiasi per telefoną ir kartais nemato skaidrių ir pan. Po 3 savaitės patirtis vis nemalonesnė, nes atskleidžia socialinę ir skaitmeninę nelygybę, tai apsunkina dėstymą.“

Auditorijoje mes niekada nesusitinkame primygtinio stambiojo plano režimu. Judame, gestikuliuojame, iškrentame iš dėmesio lauko, sugrįžtame į jį, suintensyvėjus dalyvavimui psichologiškai „prizūminam“ balsus ir judesius arba atsitraukiame.

„Zoom“ pedagogikoje viskas kitaip. L. (studijuoja) sako: „Keista ar ne, bet įtampa kalbėti prieš auditoriją nesumažėja. Kaip tik atrodo, kad privaloma tik prasmingai užpildyti „eterio“ laiką, o tai apsunkina atsipalaiduoti natūraliai įsitraukiant į diskusiją.“ „Zoom“ paskaitoje patiriamas iš esmės tik veidas, jis patiriamas privalomai, bet veido artumas prasilenkia su santykio artumu.

R. komentavo: „Man nepatinka žiūrėti į veidus ekrane ir žinoti, kad jie tuo metu mato mano žvilgsnį, nukreiptą kitur. Žiūrėti į kamerą ir įsivaizduoti, kad žiūriu tiems, kurie mane matys ekrane, į akis – į akis, kurių nematau. Tiesioginis akių kontaktas čia nebėra įmanomas.“ Alternatyva – išjungti ekranai, kurie anonimizuoja situaciją iki absurdo, kai niekas nebežino, kam kalba. Nors turiu kolegų, sakančių, kad jiems užtenka būti įsijungusiems patiems, o studentams ir studentėms nebūtina – dalyvauja tik balsu.

„Veidas per visą ekraną“ nėra savaime suprantamas studijų režimas. Net stambusis planas kine reikalavo pripratimo ir išmokimo. Ankstyvojo kino žiūrovai, pamatę stambiuosius planus, skundėsi, sakė, kad mokėjo už visą aktorių, o ne tik už galvą. Anekdotiška istorija mums rodo, kad kino suvokimas dar buvo nevisiškai nusistovėjęs, iš dalies dar buvo suprantamas kaip susitikimas, nepaisant medijos ir jos ypatumų. Nuovargis nuo stambiųjų „Zoom“ paskaitų planų byloja priešingą dalyką – nenorą studijas ar dėstymą paversti viena medijuotu reginiu arba nepasitenkinimą tokio medijavimo taisyklėmis. Arba kino per daug, arba reikia visai kitokio.

Tarp kalėjimo apokrifų sklando istorija apie tai, kaip sūnus išsigando sugrįžusio tėvo. Nes visada matė jo veidą tik per kalėjimo langelį ir neįsivaizdavo nei likusio kūno, nei ūgio. Apskritai ši analogija turtinga, nes rodo, kad vizualūs režimai, kuriuose visuomet pinasi galia, regėjimo sąlygos ir vaizdas, nevaikšto po vieną. O modernios, medijuotos disciplinos formos, kaip mus išmokė dar Michelis Foucault, vienodai būdingos įvairioms sritims, kad ir švietimui, ir valstybės steigiamai bausmių sistemai.

Iš esmės šis iš filmų pažįstamas vaizdas – regėjimas per langelį iš vieno taško, tik vienu stambumu, dalinis, su rageliu rankoje – paaiškina kai kurių žmonių jausmą, kad buvimas privalomuoju stambiuoju planu tai įjungiant, tai išjungiant mikrofoną yra tam tikra prievarta ir pernelyg paryškinta vizuali kontrolė.

Karantino pedagogikos vizualus režimas operuoja visiškai kitokiomis nei įprasta vizualaus intensyvumo dozėmis, jis pertvarko kūnišką dalyvavimą, primeta savistabą ir kūno discipliną, kurios kitokiu režimu gali likti nesuaktyvintos ar net nebūti pradėtos formuoti. Tai susiję net su tokiomis, atrodytų, smulkmenomis kaip mimika.

Mūsų mimika niekada nėra skirta mums, mes šiek tiek jaučiame antakių, lūpų, veido raumenų judėjimą, bet reikšmėmis visi šie judesiai tampa kitam ar kitai. Yra žmonių, treniruojančių veidą prieš veidrodį, bet vargu ar kas norėtų gauti savo mimikos dokumentą, trukme prilygstantį Warholo filmui. Įprastomis sąlygomis tokios ir taip šios mimikos niekas apskritai nemato: kitoks atstumas, jis nuolat kinta, keičiasi santykis su kontekstu, fonu ir t. t. Tai yra mes dabar masiškai turime pedagoginį veidą, kurio niekur ir niekada tokiu mastu nebuvo.

Iš esmės tai antropologinis pokytis. O ilgainiui, jei bus einama karantino pedagogikos keliu, turėtų atsirasti zoomfiziognomika ir zoommimika, visiškai specifiška būtent šiam vizualiam režimui. Kartu kūnas iš naujo turėtų susikalibruoti, kad žinotų, kaip jam būti savoje erdvėje, bet viešai, vienam, jei tik nusuka akis, bet visų akivaizdoje, pusė matoma, pusė ne, kitaip tariant – išlavinti naują matomumą ir buvimą jame.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.