Naujas terminas politikoje – „paleoliberalas“

Šis žodis, laisvai išsiverčiantis kaip „senasis liberalas“, žinoma, nėra akademinis terminas ir politologai jo nenaudoja. Tačiau jis jau pasirodo diskusijose socialiniuose tinkluose ir jį savo pačių atžvilgiu kartais vartoja žmonės, kurie prieš tris dešimtmečius buvo tarp pirmųjų Liberalų sąjungos kūrėjų.

Kaip Alfa.lt sakė šio termino autorius – vienas pirmųjų liberalų, klaipėdietis Linas Poška, žodis atėjo jam į galvą dėl, atrodytų, paradoksalios priežasties: „Kažkada buvome už liberalizmą, kuriame valstybė kuo mažiau kišasi į žmogaus gyvenimą, o dabartinis liberalizmas valstybės vaidmenį be paliovos stiprina.“ „Paleoliberalas“ pripažino, kad bent dvejuose pastaruosiuose Seimo rinkimuose už liberalias partijas nebalsavo.

Ar tikrai liberalizmas per 30 metų pasikeitė taip neatpažįstamai, kad jo pradininkai Lietuvoje pasijuto susvetimėję su jaunesniais bendražygiais? Apie šios politinės krypties pokyčius Alfa.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologu, politinės minties raidos tyrėju dr. Algimantu Jankausku.

– Kaip vertinate tokį senųjų liberalų apibūdinimą?

– Jis man patiko, nes gana gerai apibūdina senųjų liberalų savęs suvokimą. Juk pirmieji liberalai Lietuvoje – intelektualai, filosofai. Arvydas Šliogeris, Aleksandras Dobryninas, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas ir kiti. Liberalizmas juos sužavėjo kaip alternatyva viską kontroliuojančiam sovietiniam režimui, kaip laisvės idėja. Liberalizmą jie suprato kaip tokių mąstytojų kaip Johnas Lockas ir Adamas Smithas idėjų visumą.

– Kokios tai idėjos? Kaip jos atėjo į Lietuvą?

– Istoriškai žiūrint, po Šaltojo karo įvyko liberalizmo bumas. Šios idėjos pokomunistinėje erdvėje buvo vertinamos vos ne kaip vienintelė alternatyva. Tai puikiai iliustravo Franciso Fukuyamos teiginiai apie „istorijos pabaigą“ – esą pasaulyje nebeliks susipriešinimo, susiskaldymo, o liberalizmas taps universalia viso pasaulio ideologija.

Kaip puikiai žinome, ši universalizacija neįvyko. Bene pirmasis ženklas buvo susidorojimas su protestuotojais Pekino Tiananmenio aikštėje 1989 m. Kitaip nei manė dauguma vakariečių, liberalizmas neįsigalėjo Kinijoje „automatiškai“, kartu su atsivėrimu pasaulio ekonomikai. Atvirkščiai, tai Kinija pasinaudojo visu pasauliu, kad krautųsi turtus, o jos režimo ideologija iš esmės nepasikeitė. Paradoksalu, bet kinų autoritarizmas daugiausia laimėjo iš liberalizmą turėjusios nešti globalizacijos.

Kitas istorinis momentas – Rugsėjo 11-osios teroro išpuolis, kuris taip pat aiškiai parodė, kad idėjų susipriešinimas niekur nedingo. Galiausiai tai patvirtina ir karas Ukrainoje. Juk ukrainiečius veda ne pasaulio bendrybės, o suvereniteto ir nacionalinio orumo idėjos. Žinoma, tokių įvykių būta ir daugiau, tačiau aiškiai matome, kad pasaulį vis labiau susaistantis technologinis progresas ir globalizacijos procesai nelėmė liberalizmo įsigalėjimo.

– Kaip liberalizmo raida vyko Lietuvoje?

– Lietuvai pasukus reformų keliu, kartu su ekonominėmis reformomis skleidėsi ir liberali ideologija. Daugiausia tai vadinamasis Vašingtono konsensusas, kurio autoriai – JAV ekonomistai neoliberalai. Todėl ir Lietuvoje tvirtinosi ekonominis neoliberalizmas.

Tuo metu kultūrinis liberalizmas atėjo iš vadinamosios Frankfurto mokyklos, kurios idėjos tam tikrais atžvilgiais sietinos su kultūriniu marksizmu.

– Kaip gali liberalizmas bet kokia forma sietis su marksizmu? Juk tai visiškai viena kitai prieštaraujančios ideologijos?

– Jie gretinasi per emancipacijos, arba kitaip tariant išlaisvinimo, idėją. Marksistai vaduoja proletariatą, tuo metu neoliberalai vaduoja individą kaip jausminę būtybę, jo fizinius troškimus ir instinktus.

– Šiuo metu Seime turime 2 liberalų partijas – Liberalų sąjūdį ir Laisvės partiją. Kokia jų propaguojama ideologija – liberalizmas, neoliberalizmas, dar kažkas kito?

– Liberalų sąjūdis yra 1990 m. sukurtos Liberalų sąjungos paveldas. Nepaisydamas jų istorijoje vykusių skilimų ir susijungimų su centristinėmis jėgomis, sakyčiau, kad jie bent iš dalies tęsia pirmųjų liberalų tradicijas.

Laisvės partija ideologiškai yra grynai neoliberali. Kultūrinės ideologijos prasme ją net būtų galima pavadinti neoliberalia – marksistine.

– Ar čia kalbame apie teiginį, kad senieji liberalai siekė kuo mažesnio valstybės kišimosi į individo reikalus, o naujieji daro atvirkščiai? Kaip vertinate šį teiginį?

– Jis visiškai teisingas, nes pirmieji liberalai Lietuvoje buvo klasikinio liberalizmo idėjų šalininkai – individo laisvė ir minimalus valstybės įsikišimas, o neolibaralai negali pasiekti jų trokštamo individo instinktų išlaisvinimo nepasitelkę valstybės masto galios. Kitaip tariant, jei aš noriu visuotinai įtvirtinti mano fizinių troškimų statusą, kuris daugumai galbūt nepriimtinas, man reikia pasitelkti įstatymus, pavyzdžiui, dėl neapykantos kalbos, kad niekas negalėtų mano siekiams prieštarauti.

Todėl valstybės kompetencija plečiasi ir klasikinio liberalizmo deklaruotos „minimalios valstybės“ šiuo atveju nebepakanka. Ideologiškai tai pridengiama gražiu žmogaus teisių doktrinos šydu. Kas gi gali pasisakyti „prieš“ žmogaus teises?

Klasikiniai liberalai svarstė apie prigimtines, bazines žmogaus teises, pirmiausia į privačios nuosavybės neliečiamumą, saugumą, gyvybę. Dabar gi mes įsisukame į nesibaigiantį vis naujų teisių reikalavimo procesą. Tokių reikalavimų bus vis daugiau, todėl reikės vis daugiau valstybės įsikišimo, kad juos įtvirtintų kaip visuotinai priimtinus.

– Kalbame apie liberalizmo pokyčius. Ar tas pats vyksta kitose politinėse doktrinose – socialdemokratijoje, konservatyvizme?

– Keičiasi visa politika – ideologijos nyksta ir politika tampa viešojo administravimo erdve. Ideologijos ir poreikis atstovauti jas remiančioms visuomenės grupėms tik trukdo grynai techniniam administravimui.

Ši tendencija veikiausiai stiprės, o kalbėdami apie liberalizmo ateitį, veikiausiai matysime tolesnį neoliberalizmo plitimą. Matysime daugiau to, ką matome dabar, kai viena nedidelė frakcija Seime primeta savo darbotvarkę visai valdančiajai daugumai ir, galima sakyti, visam Seimui. Kiek šios idėjos plinta globaliai – tiek jos stiprės ir Lietuvoje. Neoliberalizmas yra orientuotas į jauną, neapsisprendusį rinkėją, kuris suteikia gana neblogas perspektyvas ateityje.

Perspausdinta iš alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.