Naujoji Putino komanda: ko iš jos tikėtis? L. Jonavičiaus komentaras

Jau žinoma, kad Vladimiras Putinas premjero poste paliko Dmitrijų Medvedevą, o netrukus paaiškės ir ministrų kabineto sudėtis. Tikėtina, kad jį sudarys asmeniškai Putinui lojalūs technokratai, turėsiantys daugiau galvoti ne apie tai, kuriai Kremliaus grupuotei – „silovikams“, „juristams“ ar jų „pogrupiams“ – įtikti, o apie tai, kaip papildyti tuštėjantį Rusijos biudžetą.

Anot politologo Lauryno Jonavičiaus, kandidatų į ministrų ir labai išaugusį vicepremjerų skaičių sąrašas rodo, kad Vladimiras Putinas, kaip niekada anksčiau, linkęs vyriausybę sudaryti ne tiek balansuodamas tarp didžiausių Kremliaus grupuočių, o dalindamas portfelius asmeninį jo pasitikėjimą pelniusiems ir jam valdant „užaugusiems“ žmonėms. Turbūt ryškiausias naujosios vyriausybės bruožas bus tas, kad finansų srityje bus solidi vadinamųjų liberalų komanda – Antonas Siluanovas, Olga Golodec ir kiti.

– Dmitrijaus Medvedevo paskyrimas vyriausybės vadovu nestebina. Bet savo poste lieka ir agresyvumu pasižymintis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Ar tai – deklaracija, kad Maskvos užsienio politika nesikeis ir toliau bus nukreipta į konfrontaciją?

– Sakyčiau, kad Sergejus Lavrovas – geras technokratas, kuris gerai dirba būdamas Vladimiro Putino ministru ir ne blogiau šį darbą atliktų, jei prezidento krėsle sėdėtų Aleksejus Navalnas. Jis daro, kas liepta ir daro gerai. Ne jis formuoja užsienio politiką, bet pavedimus atlieka ir jo keisti nebuvo reikalo.

– Rusijos vyriausybė jau seniai tėra techninė, įsakymus vykdanti žinyba. Tačiau šiais metais prognozuojama kaip reta daug kadrinių pokyčių. Ką jie žada? Į ką reikia atkreipti dėmesį?

– Kaip dažniausiai nutinka, analizuojant Rusiją, iš tiesų situacija paaiškės, kai vyriausybės sąstatas bus patvirtintas. Net ir žadama pusė naujų portfelių gali būti netrukus perdalinta, Vladimirui Putinui įvertinus, kaip dirba naujieji jo pasirinkti žmonės. Galima atkreipti dėmesį į tai, kad žadama skirti berods net 10 vicepremjerų – vyriausybėje sudaromas persidengiančios atsakomybės paskirstymas. Už savo daro sritis atsakingi ne tik ministrai bet ir jų prievaizdai premjero pavaduotojų postuose. O dar premjeras, o dar prezidento administracijos žmonės, esantys viršesni už vyriausybę. Matyti, kad bus įdėmiai prižiūrima, kad šie technokratai stropiai vykdytų tai, kas jiems pasakyta. Turbūt ryškiausias naujosios vyriausybės bruožas bus tas, kad finansų srityje bus solidi vadinamųjų liberalų komanda – Antonas Siluanovas, Olga Golodec ir kiti. Jie yra griežtos taupymo politikos šalininkai ir tai reiškia, kad populistinio taškymosi pinigais greičiausiai per šią Vladimiro Putino kadenciją nepamatysime. Kiti pakeitimai ne taip krenta į akis. Gal Dmitrijaus Kozako grįžimas. Šis žmogus pratęs tvarkytis tvirta ranka ir tai šį tą pasako apie Vladimiro Putino požiūrį.

– Ar tai reiškia, kad pagrindinė šios vyriausybės funkcija ir bus biudžeto pildymas?

– Pirmiausiai tai reiškia, kad pinigais nebus švaistomasi, kad rodyti liaudžiai, kaip gera Rusijoje gyventi, o tuo pat metu lįsti į skolas. Kremliuje sėdi nekvaili žmonės, kurie aiškiai suvokia, kad finansų atžvilgiu Rusijai šiandien ne geriausi laikai. Todėl pagrindinė vyriausybės misija – išlaikyti finansinį dabartinės sistemos pagrindą ir taip užtikrinti jos stabilumą. Nafta pigi, Rusijos biudžeto pajamos mažėja… Į šią problemą Kremlius akivaizdžiai žiūri rimtai.

– Rusijos valdžios viršūnėje veikia daug grupuočių, bet iš esmės visada kalbama apie „juristų“ ir „silovikų“ kovą dėl įtakos. Vladimiras Putinas visada siekė palaikyti pusiausvyrą , kad nei vieni per daug neiškiltų. Kurie laimi šioje vyriausybėje?

– Nei vieni, nei kiti. Viena vertus, balansas nesikeičia. Kita vertus, matosi, kad Vladimiras Putinas bando nusitolinti nuo abiejų grupuočių ir vyriausybę formuoti iš jam asmeniškai ištikimų technokratų – „jaunų“ valdininkų, kurie karjerą padarė prezidento dėka. Jie nėra Vladimiro Putino draugai ir tik vykdo tai, kas jiems įsakyta. Grupuočių interesai ir jų atstovai viršūnėje taip pat lieka, bet asmeniškai prezidentui ištikimų žmonių daugėja.

– Panašu, Dmitrijus Rogozinas palieka vicepremjero postą. Jis kils ar kris?

– Jis dažnai pervertinamas, o iš esmės yra niekas – kažkas panašaus į Vladimirą Žirinovskį. Dmitrijus Rogozinas ne kartą skirtas į svarias pareigas, bet pats asmeniškai nėra iš tų žmonių, kuriems pavedamas sprendimų priėmimas. Tai, kad dabar jį nukėlė iš vicepremjero kėdės, jau galima vertinti, kaip kritimą, tačiau pirmiausiai pažiūrėkime kur jį paskirs.

– Sklinda gandai, kas Vladislavas Surkovas bus nušalintas nuo „Ukrainos reikalų“. Tačiau jis kuravo ne tik Ukrainos, bet ir kitų posovietinės erdvės konfliktų klausimus. Ar šioje srityje laukiame didelių permainų?

– Vėlgi, reikia sulaukti oficialaus patvirtinimo. Taip, jį veikiausiai nuims iš oficialaus derybininko posto, tačiau Vladislavas Surkovas greičiausiai niekur nedings ir toliau užsiims šiais klausimais. Net ir nebūdamas oficialiu atstovu, jis ir formaliai lieka prezidento patarėju. Ukrainoje Maskva užstrigo, jai nepavyksta užtikrinti savo interesų. Kaip parodė „perversmai“ Donbase, ten šiuo metu konkuruoja Rusijos slaptosios tarnybos, bet „vietinis“ faktorius taip pat yra. Kremlius dabartine padėtimi nepatenkintas. Bet ar Vladislavo Surkovo perkėlimas į kitas pareigas pakeis Rusijos politiką Donbase? Greičiausiai ne, bet tai gali būti požymis, kad „silovikai“ nebuvo patenkinti tuo, kaip ten tvarkėsi Surkovas, todėl FSB ir GRU ir ėmėsi rengti ten perversmus. Tai reiškia, kad pasibaigus pasaulio futbolo čempionatui (svarbus laikotarpis, kai negalima gadintis tarptautinio įvaizdžio), Ukrainoje galime pamatyti karinį Rusijos suaktyvėjimą. Kita vertus, Vladislavo Surkovo derybininko postą gali perimti Michailas Babičius – absoliutus „silovikas“. Tai reiškia, kad pasibaigus pasaulio futbolo čempionatui (svarbus laikotarpis, kai negalima gadintis tarptautinio įvaizdžio), Ukrainoje galime pamatyti karinį Rusijos suaktyvėjimą. Jei „Ukrainos reikalais“ užsiims, kaip taip pat kalbama, Dmitrijus Kozakas – kietos politikos prognozė nebus mažesnė.

– Vakarų žiniasklaidoje labai sumažėjo vertinimų ir prognozių apie „liberalesnę“ Rusijos vyriausybę. Vakarai atsitokėjo?

– Supratimas, kad nesupranti vis didesnis. Suvokiama, kad prognozuoti tai, kas vyksta Rusijoje – labai sunku. Tam tikra prasme vejamės įvykius, juos vertiname, bet prognozuoti, ką ketina daryti ši neskaidri sistema yra veik neįmanoma. Kai žinome – žinome, o kol nežinome – mažai ir vertinti galime. Dar pridėkime, kad Rusija ruošiasi 2024 metams ir Vladimirui Putinui vėl reikia spręsti, kokia forma jis ketina valdyti toliau. Rinksis „prejemniką“? Kas juo taps? Vėl Dmitrijus Medvedevas, o gal kažkas kitas? Tai tikrai nepalengvina prognozavimo.

– Gal Vladimiras Putinas susigundys Kinijos pavyzdžiu ir įteisins savo valdžią iki gyvos galvos?

– Žinoma, kad pagunda yra. Bet jis visada stengėsi ir palaikyti gražų „fasadinį“ teisėtumo įvaizdį. Yra Kinijos pavyzdys, bet juk rusai labai linkę daryti viską „ne taip, kaip kiti“. Beveik principo klausimas. Pasirinkimą, kokia forma reikės tai padaryti, nemažai gali priklausyti nuo santykių su Vakarais. Jei pavyktų juos normalizuoti ir užtikrinti ekonominį stabilumą, Vladimiras Putinas galėtų netgi pasitraukti – klanai toliau palaikys dabartinę sistemą. O štai šlubuojant ekonomikai – sistemos palaikymas darytųsi daug sudėtingesnis.

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.