Nerija Putinaitė. Ar COVID-19 nesužlugdys mūsų švietimo?

Liepos 12 dieną Nepriklausomų ekspertų patariamoji taryba aptarė mokinių grįžimo į mokyklas klausimą. Portalai citavo vieno iš ekspertų Mariaus Striogos išsakytą ekspertų poziciją, kad „kontaktinio mokymo atšaukimas nėra laikomas prioritetu – tai būtų kraštutinio pasirinkimo priemonė“.

Testavimas ir vakcinavimas nesąs privalomas reikalavimas dalyvauti kontaktiniame ugdyme. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė dar liepos pradžioje teigė, kad ministerijos pozicija yra, kad „nuotolinis mokymas galėtų vykti tik tais atvejais, jei epidemiologinė situacija stipriai suprastėtų ir dėl COVID-19 ligos protrūkių klasei ar mokiniams tektų izoliuotis“.

Didėjant užsikrėtusiųjų skaičiams ir beveik kasdien deklaruojant, kad vakcinacijos tempai nepakankami, klausimas dėl kontaktinio mokymo tampa vis aktualesnis. Ar tikrai galime sakyti, kad jau išmoktos šių mokslo metų pabaigos pamokos, kai mokiniai galėjo grįžti į mokyklas, tačiau grįžo tik nedidelė dalis?

Pagrindinė pamoka buvo „nesuveikusi“ staigi atsakomybių dėl švietimo decentralizacija. Balandžio 28 dieną Vyriausybė nusprendė dviem srautais leisti grįžti į mokyklas mokiniams. Tačiau galutinis sprendimas dėl to, ar mokiniai grįš į mokyklas, paliktas konkrečiai savivaldybei, įvertinus pandeminę situaciją ir testavimo pajėgumus. Vėliau, kaip žinome, vyko gana chaotiškas procesas. Kai kurios savivaldybės, savo ruožtu perdeleguodamos atsakomybes, ėmėsi apklausti tėvus, paliko spręsti pačioms mokykloms, kurios dažniausiai priimdavo sprendimus negrąžinti mokinių. Gegužės viduryje į mokyklas tegrįžo 3 tūkst. 5–11 klasių mokinių, beveik pusė savivaldybių nusprendė šių klasių mokinių visai negrąžinti. Ministrė ragino savivaldybes persvarstyti sprendimus, primindama vaikų poreikius.

Tokią sprendimų priėmimų eigą iš dalies buvo galima numanyti. Nesutvarkytas mokyklų tinklas dalyje savivaldybių rodo, kad vietos politikai nėra labai susirūpinę švietimo kokybe ar nenori imtis lyderystės. Nemažai mokyklų neturi mokyklų vadovų, o iš laikinųjų taip pat būtų sunku tikėtis lyderystės ir atsakomybės kritinėje situacijoje.

Sprendimų decentralizavimą vienoje ar kitoje šalyje tiesiogiai sieti su mokyklų uždarymo trukme nederėtų. Tačiau daugumoje šalių pandeminės situacijos akivaizdoje centrinė valdžia ėmėsi visos atsakomybės dėl švietimo įstaigų veiklos atnaujinimo, jos nepaliko vietinių politikų rankose.

Pagal UNESCO birželio pabaigoje paskelbtus duomenis apie mokyklų uždarymo dėl COVID-19 infekcijos trukmę įvairiose šalyse, matyti, kad Amerikos žemynuose mokyklos buvo uždarytos daug ilgiau nei kituose žemynuose ar net ilgiau nei ilgiausiai Europoje. Lietuvoje dažnai buvo minimas Prancūzijos pavyzdys, kurioje vaikai mokyklų nelankė 12 savaičių, o Lietuvoje – 38 savaites. Rusijoje mokyklos buvo uždarytos 13 savaičių. Tiek pat, kiek Lietuvoje, mokyklų vaikai nelankė Vokietijoje ar Italijoje. Daug ilgiau mokyklos buvo uždarytos Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Čekijoje. Net ir Suomijoje, kurią dažnai pasitelkiame kaip mokymosi rezultatų pavyzdį, mokyklos buvo uždarytos 33 savaites. Lietuva patenka tarp grupės šalių, kuriose mokyklos buvo uždarytos ilgiausiai. Tačiau Europos Sąjungoje buvo šalių, kuriose mokyklos neveikė dar ilgiau.

Kas lemia švietimo decentralizacijos sėkmę? Svarbu matyti, kad centralizacijos ir decentralizacijos klausimas yra sudėtingesnis, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, jis apima daug aspektų. Pasaulio Bankas decentralizacijos mastą konkrečioje šalyje nustato pagal tai, kaip atsakoma į klausimus, kas atsakingas (centrinė valdžia, savivalda, mokykla) už mokytojų įdarbinimą, mokymo programų sudarymą, mokymo metodų parinkimą, mokymo standartų ir mokinių vertinimo nustatymą, sprendimą dėl mokymo proceso, sprendimą dėl mokyklų atidarymo, finansavimo skyrimo dydį, kas nustato mokytojų atlyginimo dydį ir pan. Lietuvoje švietimo sistema yra centralizuota, su tam tikrais decentralizacijos bruožais, jei vertinsime galių pasiskirstymą tarp savivaldos ir centrinės valdžios.

UNESCO vienoje iš ataskaitų kalbama apie sąlygas, kurioms esant decentralizacija duoda teigiamą mokinių pasiekimų efektą. Tai yra aukšti mokytojų gebėjimai ir kompetencijos, valdžios teikiama reikiama pagalba, vietos politikų ir mokyklų atskaitomybė už rezultatus.

Didžiausias lietuviškosios atsakomybių dėl švietimo decentralizacijos trūkumas pandemijos sąlygomis buvo atskaitomybės stoka ir lyderystės fragmentiškumas. Savivaldybėms ir mokykloms suteikti įgaliojimai priimti sprendimus, bet nenumatyta jokia atskaitomybė už tų sprendimų pasekmes švietimui. Kai kuriose savivaldybėse siekta ieškoti sprendimų, kitose – nesivarginta. Tai buvo pagrindinės priežastys, kodėl argumentai dėl sveikatos stipriai nusvėrė argumentus dėl švietimo. Atsakomybių pasidalijimas išvirto į atsakomybių chaosą, kuriame tapo neaišku, kas vis dėlto atsakingas už švietimą.

Centrinės valdžios siekis pasidalyti atsakomybę dėl švietimo kokybės, atskleidė atsakingų vietos politikų ir net mokyklų vadovų kompetencijų trūkumus, lyderystės stoką ir nesupratimą, kas yra švietimo kokybė ir gera mokinių savijauta. Kitaip tariant, kad švietime pagrindinis prioritetas yra vaiko interesai mokytis, ugdytis ir socializuotis.

Tarptautinės organizacijos, analizuodamos švietimo problemas pandemijos kontekste, pabrėžia, kad labiausiai nukenčia ir nukentės tie vaikai, kuriems dėl socialinių ar kitų priežasčių kokybiško švietimo prieinamumas ir iki pandemijos buvo apsunkintas. Tad jau ir po šio karantino galime prognozuoti, kad iki šiol buvusi didelė švietimo atskirtis Lietuvoje tik pagilės.

Mokantis šią pamoką, reikėtų priimti vieną iš dviejų sprendimų. Vienas būtų – centrinei valdžiai prisiimti atsakomybę nustatant griežtą vaikų sugrąžinimo į mokyklas tvarką, kuriai savivaldybės turėtų paklusti. Antras – palikti decentralizuotą savivaldybių atsakomybę, tačiau aiškiai apibrėžti vietos politikų ir mokyklų vadovų atsakomybę už švietimo rezultatus.

Neseniai ministrė ir savivaldybių atstovai pasikeitė nelabai draugiškomis replikomis. Savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius pareiškė, kad ministerija neturi mokinių grąžinimo į mokyklas rudenį plano. Ministrė replikavo tikinti, kad „savivaldybės jau turi konkrečius planus, kad rugsėjį nepasikartotų šių mokslo metų scenarijus. Labai norėtųsi matyti konkrečius darbus, ne tik rekomendacijas ministerijai“.

Tokie santykiai rodo, kad kol kas nesėkmingo mokinių sugrąžinimo į mokyklas pamoka nemoko. Jei ir toliau centrinė valdžia laikysis tokios pat atsakomybių dėl mokyklų atidarymo ir uždarymo decentralizacijos politikos, o savivalda vengs atsakomybės, galime prognozuoti, kad mokyklos bus atvertos trumpam. Tikėtina, kad rudenį mokykloje susirgus vienam ar keliems mokiniams, mokyklai perėjus į nuotolinį ugdymą, nebus skubama iš jo grįžti. Tėvai kels klausimus dėl vaikų saugumo, tik dalies mokyklų direktoriai imsis lyderystės, savivaldybių politikai, sverdami pavojų sveikatai ir ugdymą, rinksis pirmąjį. Švietimo atskirtis didės, ir po kelerių metų svajosime apie taip kritikuotą praeitą dešimtmetį kaip apie Lietuvos švietimo aukso amžių.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.