Nerija Putinaitė. Ar nacionaliniai mokinių patikrinimai atneš sėkmę Lietuvos švietimui?
Vyriausybė pritarė Švietimo įstatymo pataisoms, numatančioms pertvarkyti mokinių pasiekimų vertinimą. Pataisos pasiekė jau ir Seimą, kur jų laukia svarstymas. Tikėtina, kad net ir su tam tikromis korekcijomis jos bus priimtos.
Pagrindinė pataisų idėja yra privalomi nacionaliniai patikrinimai ketvirtoje, aštuntoje ir dešimtoje klasėse. Iki šiol patikrinimai vyko ketvirtoje, šeštoje ir aštuntoje klasėse, bet jie nebuvo privalomi. Numatoma, kad nuo patikrinimų rezultatų dešimtoje klasėje priklausys, ar mokinys gaus pagrindinio išsilavinimo diplomą, ar jam bus leidžiama mokytis baigiamosiose gimnazijos klasėse. Numatoma, kad mokiniams, kurie nepasieks minimalių rezultatų, bus teikiama speciali pagalba.
Įstatymo pataisas parengusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jų kelionę į Seimą palydėjo skambiais lūkesčiais. Būsią „laiku atpažįstami mokinių polinkiai“, siekiama, kad visi mokiniai „turėtų geriausias starto pozicijas“, kad „išvengtų emocinės įtampos, patirtų sėkmę“, nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai būsią „naudojami ne konkurencijai, o grįžtamajam ryšiui ir pagalbai“. Taip pat įvardijami ir tikslai: „padėti mokiniams kuo geriau pasiruošti mokytis aukštesnėje klasėje“, „smarkiai keisis mokinių motyvacija, mokytojų dėmesys“. Ministrė Jurgita Šiugždinienė FB įraše dar pridėjo, kad ilguoju laikotarpiu numatoma pasiekti vis geresnių rezultatų visos šalies mastu.
Ar pataisos paskatins tam tikrą kokybinį švietimo lūžį, net jei ir nedidelį? Kokios sąlygos reikalingos, kad tai įvyktų? Pirmos ekspertų ir politikų reakcijos buvo susijusios su galbūt padidėsiančiu krūviu mokytojams, jei mokytojai turės užtikrinti papildomą pagalbą mokiniams. Darbo krūviai mokytojams Lietuvoje yra ir taip dideli, netiesiogiai yra pastebėję ir EBPO ekspertai. Jų padidėjimas gali dar sumažinti profesijos patrauklumą.
Pataisos siekia daug plačiau nei papildoma pagalba mokiniams. Jose galima įžvelgti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pastangas daryti kokybės pokyčius visoje švietimo ir net aukštojo mokslo sistemoje.
Pirma, ministerija įgyja papildomą instrumentą mokyklų tinklo pertvarkai. Prie reikalavimų mokykloms bus galima pridėti ir kriterijų pasiekti tam tikrų rezultatų. Kuomet visuotinai ir objektyviai vertinami mokinių pasiekimai, galima identifikuoti mokyklas, kuriose jie yra žemiausi. Tai aktualu ir pradinėms mokykloms. Taip pat galima identifikuoti mokyklas, kuriose mokykliniai pažymiai labiausiai skiriasi nuo nacionalinių, šį skirtumą mažinti. Iki šiol patikrinimai nebuvo privalomi ir nebuvo visuotiniai, tad jų nebuvo galima naudoti kaip švietimo politikos instrumento.
Švietimo įstatyme atsiranda ir ministro įgaliota institucija, kuri, kaip galima nuspėti pagal funkcijas, bus Nacionalinė švietimo agentūra (toliau – NŠA). Šiai institucijai numatyti gana dideli ir platūs įgaliojimai. Įskaitant tai, kad ji vykdys mokyklų „veiklos kokybės išorinį vertinimą“, kasmet iki rugpjūčio 31 d. parengs pranešimą apie ugdymo būklę šalyje ir regionuose ir teiks išvadas ministerijai dėl reikalingo sistemos tobulinimo. Net jei NŠA šias funkcijas iš dalies vykdė ir iki šiol, atsiradusios įstatyme ir drauge su kitomis pataisomis jos rodo, kad NŠA svoris ir vaidmuo visoje švietimo sistemoje labai stipriai išauga.
Iki šiol įvairios NŠA vykdytos veiklos (įskaitant ir bendrojo ugdymo programų rengimą, egzaminų užduočių ar skaitmeninio turinio rengimą) kėlė labai daug abejonių. Ar išaugs ir NŠA profesionalumas ir pasitikėjimas ja taip, kad ji taps patikimu pokyčių varikliu? Įstatymo pataisas priimti daug lengviau, nei pertvarkyti esamą agentūrą į tokią, kuri būtų pajėgi jas įgyvendinti nesužlugdydama pačios idėjos.
Antra, numatoma skatinti didesnę mokinių atsakomybę už savo gyvenimą. Įstatymo pataisos imasi savaip spręsti gal dešimtmetį opią problemą dėl nemotyvuotų mokinių. Iki šiol nemaža dalis mokinių sklandžiai be jokių slenksčių pereidavo visas ugdymo pakopas, baigdavo vidurinio mokymosi programą ir vėliau gana lengvai įstodavo į kurią nors aukštąją mokyklą.
Atsakomybė už mokinių motyvaciją dažniausiai buvo perkeliama mokytojui, kuris turėjo ieškoti inovatyvių mokymo metodų, visaip kaip kitaip stimuliuoti mokinių susidomėjimą, kad nemotyvuotas mokinys bent pirštą pajudintų.
Įstatymo pataisos numato realią galimybę mokiniui neperžengti dviejų slenksčių. Lietuvos Konstitucija numato, kad „asmenims iki 16 metų mokslas privalomas“. Iki šiol galimybė iki 16 metų nepasiekti dešimtos klasės, o juo labiau – negauti pagrindinio ugdymo diplomo buvo gana menka. Įstatymo pataisos numato realią galimybę diplomo negauti. Ateityje (2029–2030 mokslo metais) numatoma, kad net ir gavęs diplomą, bet nepasiekęs tam tikro rezultato, negalėsi patekti į vienuoliktą klasę. Vadinasi, negausi brandos atestato.
Ar galimybė neperžengti slenksčių iš tiesų padidins besimokančiųjų motyvaciją siekti kuo geresnių rezultatų? Motyvacija yra kompleksiškas dalykas ir joje labai svarbią vietą užima tėvų turimas ir vaikui perduodamas socialinis ir kultūrinis kapitalas. Tad labiausiai tikėtina, kad natūralios motyvacijos siekti ir peržengti minimalias ar didesnes karteles neturės vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Jiems turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys.
Pozityvus pataisomis įtraukiamas dalykas, kad į mokinius imama žvelgti kaip į galinčius prisiimti atsakomybę už mokymosi rezultatus ir savo gyvenimą. Žinoma, jei ta atsakomybė vėl kokiu nors būdu nebus užmesta ant mokytojo pečių.
Trečia, ministerija atsakomybę už švietimo rezultatus perstumia savivaldybių atsakomybei. Numatoma, kad ministerija ne koordinuoja savivaldybių švietimo padalinių veiklą, kiek „bendradarbiauja“ su jais dėl valstybės švietimo politikos formavimo ir įgyvendinimo. Sustiprinama ministerijos vienvaldystė formuojant švietimo politiką. Numatoma, kad ji „formuoja valstybinę švietimo politiką”, o vėliau organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą.
Regis, nedidelis funkcijų performulavimas reiškia, kad ministerija sau pasilieka labiau kontrolės ir stebėsenos funkciją, didžiausią dalį atsakomybės dėl švietimo politikos rezultatų, įskaitant ir mokinių pasiekimus, perkeldama savivaldybėms. Ši atsakomybės perskirstymo tendencija buvo matyti ir anksčiau. Ministrė Jurgita Šiugždinienė panašiai per karantiną savivaldybėms permetė atsakomybę už sprendimus uždaryti ar atidaryti mokyklas. Dabar ši tendencija įtvirtinama įstatyme.
Atsakomybių perskirstymas yra pozityvus dalykas, nes ją ir turi prisiimti tie, kurie yra arčiausiai mokyklų. Vis dėlto didžiausia problema, pasirodžiusi ir per karantiną, yra niekaip neapibrėžta apčiuopiama savivaldybių atsakomybė už švietimo rezultatus. Jų reali atsakomybė yra labai menka, už prastus švietimo rezultatus nenumatytos jokios finansinės ar kitokios sankcijos. Šiuo metu atsakomybę kiek stimuliuoja „Tūkstantmečio mokyklų programa“, tačiau jai pasibaigus gali nelikti ir stimulų.
Ketvirta, galbūt pagerės stojančiųjų į aukštąsias mokyklas pasirengimas. Galima prognozuoti, kad jau 2027 m. į aukštąsias mokyklas ateis daug mažiau pirmakursių nei šiuo metu. Po dešimtos klasės patikrinimų tik dalis pateks į gimnazijas ir veikiausiai brandos atestatą gaus mažiau atitinkamos kartos jaunuolių. Tačiau jie bus, tikėtina, geriau pasirengę. Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos ir EBPO valstybių, kuriose baigiančiųjų aukštojo mokslo studijas yra daugiausia, o vieno studento finansavimas – mažiausias. Tad šis pokytis galės būti vertinamas kaip pozityvus, jei mažėjant galinčiųjų studijuoti bus didinamas vieno studento finansavimas. Ilgainiui tai gali sukelti ir pozityvių pokyčių siekiant aukštojo mokslo kokybės.
Apibendrinant ir iš principo pozityviai vertinant įstatymo pataisų numatomą pokytį, lieka keli labai rimti nuogąstavimai. Pokyčiai gali būti sėkmingi, jei Nacionalinė švietimo agentūra taps profesionalia ir švietimo bendruomenės pasitikėjimą turinčia įstaiga; jei bus skiriamas išskirtinis dėmesys iš socialiai pažeidžiamų šeimų kilusių vaikų motyvacijai; jei ministerijai pavyks atrasti tokį bendradarbiavimo su savivaldybėmis modelį, kad šios iš tiesų imsis atsakomybės už švietimo rezultatus; jei mažėjant studijuojančiųjų bus didinamas finansavimas vienam studentui.
Didžiausias nuogąstavimas yra susijęs su bet kurių inicijuotų pokyčių švietimo lauke tęstinumu. Lietuvoje įprasta, kad nauja Vyriausybė atneša naujų vėjų, kurie pučia dažniau į kitą pusę nei ankstesniosios Vyriausybės. Tad pokyčiai, kurių pradžia siejama su 2024-aisiais, o juo labiau – su 2029-aisiais atrodo menkai realūs.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
