Nerija Putinaitė. Kolegijos turi naują misiją, bet neturi ateities?

Seimas paskutinę šios sesijos darbo dieną skubos tvarka priėmė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas. Daugiausia klausimų kelia pataisos, keičiančios reikalavimus kolegijoms ir numatančios galimus hibridinius (kolegijų ir universitetų) darinius.

Jos skatina pagrįstai manyti, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, parengusi šias pataisas, ketina naikinti binarinę (kolegijų ir universitetų) aukštojo mokslo sistemą, ateityje palikdama tik universitetus.

Įstatymo pataisose kalbama ne vien apie kolegijas. Į jas įrašyti pataisymai dėl aukštųjų mokyklų reorganizavimo ir likvidavimo, kuriuos įpareigojo padaryti Konstitucinis Teismas; tyrėjų, dėstytojų ir mokslininkų vadinamoji „vieno konkurso“ tvarka, užšaldanti galimą pareigybių kaitą; Lietuvos mokslo tarybos narių apmokėjimo tvarka; mokslo veiklos vertinimo principai; reglamentuojamos trumposios studijos; tyrėjų karjeros pakopos; teisėtas studentų iškritimas iki 25 proc., išlaikant finansavimą.

Dalis pataisų, net ir nesusijusių su kolegijomis, kelia daug klausimų ar net nėra iki galo aiškios. Vis dėlto reikšmingiausios pataisos nagrinėja tai, kas įvardijama kaip „kolegijų misijų išgryninimas“. Dėl šių misijų įstatymo pataisos buvo priimamos skubos tvarka, vadinasi, be gilesnių diskusijų. Būtinybė išgryninti misijas siejama su įsipareigojimais vadinamajame RRF finansavimo plane („Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonėje“), šiam tikslui įgyvendinti numatyta 20 mln. lėšų.

Priemonėje numatoma „išgryninti universitetų ir kolegijų misijas, jų veiklos kokybės reikalavimus, diferencijuoti binarinės aukštojo mokslo sistemos teikiamas kompetencijas“. Ministerija buvo susidėliojusi ir terminų grafiką, dėl kurio Seimas buvo skubinamas priimti įstatymo pataisas dar iki vasaros. Kad nebūtų prarasti tie sąlygiškai nedideli 20 mln.

Situacija tragikomiška, jei ne absurdiška, turint galvoje, kad kalbame apie ilgalaikes pasekmes visai aukštojo mokslo sistemai, o ne apie kokį nedidelį lėšų įsisavinimo projektą. Šiuo atveju būtina, kad politikai ir aukštojo mokslo dalyviai aiškiai suprastų, kokia ateities vizija siejama su pataisomis, turėtų galimybę dėl jos diskutuoti. Tik tuo atveju politikai tiek vieningai balsuodami, tiek pritardami žinotų už ką prisiima atsakomybę.

Diskusijose dėl šių pataisų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai neatskleidė, kokia už pataisų slypi ilgalaikė sektoriaus plėtros vizija. Apie ją tegalime spėlioti. Spėjimas rodo, kad kolegijų kaip savarankiškų aukštųjų mokyklų neliks. Įstatymo pataisos skatina manyti, kad ilgainiui dalis kolegijų taps „taikomųjų mokslų universitetais“, kita dalis – padalinio teisėmis bus prijungta prie universitetų. Jau minėta „Ekonomikos gaivinimo priemonė“ mini galimybę, dalį kolegijų prijungti prie profesinių mokyklų. Tai būtų susiję su didesniąja dalimi regioninių kolegijų. Privačių kolegijų, manoma, taip pat neturėtų likti.

Koleginis sektorius šiuo metu tikrai nėra geroje finansinėje padėtyje. Praeita Vyriausybė didino valstybės finansuojamų vietų skaičių universitetuose. Nepakėlus įstojimo slenksčio į universitetus, praktiškai reiškė, kad mažėjo norinčiųjų studijuoti kolegijose. Kai kuriose kolegijose studentų priėmimas per metus mažėjo 50 proc. Tai vyko kelerius metus iš eilės, nes į situaciją politiškai nebuvo reaguojama.

Politinis dėmesys kolegijoms neišvengiamas ir būtinas, nes kyla klausimas, kokia jų vieta greta stiprėjančio ir išskirtinai daug europinių investicijų gavusio profesinio mokymo sektoriaus bei vienaip ar kitaip besiverčiančių universitetų. Jau pats dėmesys koleginiam sektoriui sveikintinas. Teisėta diskutuoti ir apie įvairius kolegijų vystymo scenarijus, įskaitant paties sektoriaus panaikinimą. Deja, scenarijų svarstymas nevyko.

Kaip minėta, net ir ministrė Jurgita Šiugždinienė apie tai, kaip po 10 ar daugiau metų atrodys koleginis sektorius, nekalbėjo net klausiama. Buvo pabrėžiama, kad ir koleginėse studijose turi būti vykdoma mokslinė (taikomoji) veikla, nes tik taip esą galima užtikrinti koleginių studijų kokybę. Kolegijų veiklą privalomai susieti su mokslo (taikomąja) veikla – didžiulis posūkis kolegijų politikoje. Vadinasi, kolegijos turi tapti į universitetus panašiomis aukštosiomis mokyklomis.

Ministerija artimiausiu metu numato įvykdyti tarpinį kolegijų vertinimą, o po kelerių metų – priimti ir galutinius sprendimus. Jie veikiausiai reikš, kad maža dalis kolegijų taps taikomųjų mokslų universitetais, o kita, didesnioji, dalis netenkins reikalavimų ir turės išnykti kaip juridiniai asmenys.

Šis spėjimas grįstas keliais faktais. Kol kas nėra aišku, kokie bus kriterijai, pagal kuriuos bus vertinama kolegijose vykdoma taikomųjų mokslų veikla. Tačiau jau pati nuoroda į taikomuosius mokslinius tyrimus ir pateikta jų apibrėžtis įstatyme skatina manyti, kad didžioji dalis kolegijų tų kriterijų, kad ir kaip jie bus sukonkretinti, neatitiks. Vertinimai numatyti greitai, o apie naujas rimtas investicijas nekalbama. Paskaičiavimai, kiek reikėtų papildomų lėšų, kad kolegijos atsistotų ant kojų ir taptų taikomųjų mokslų universitetais, pateikta nebuvo. Kokybiškiems (taikomiesiems) moksliniams tyrimams reikia išteklių. Kad jų bus pakankamai, kažin ar kas tiki, nebent ministrė.

Žmonės, galintys vykdyti taikomuosius mokslinius tyrimus, neatsiranda per dieną. Tie, kurie dėsto kolegijose, mokslinių tyrimų ir nepradės vykdyti. Reikiamo skaičiaus naujų žmonių finansiškai silpnoms kolegijoms pritraukti nepavyks. Net ir pradėjus vykdyti (taikomuosius) mokslinius tyrimus su pakankamais ištekliais, apčiuopiamų rezultatų galima tikėtis tik po 10 metų.

Moksliniai tyrimai Lietuvos universitetuose finansuojami ypač skurdžiai. Pastaraisiais metais valstybinis mokslinių tyrimų finansavimas mažėjo nuo bendrojo vidaus produkto, ir sumažėjęs iki kritinės ribos. Universitetai pagrįstai nuogąstauja, kad per daugybę institucijų išskaidytas ir nepakankamas finansavimas moksliniams tyrimams, atsiradus ir kolegijoms, bus dar labiau išskaidytas, bendras mokslinių tyrimų, įskaitant taikomuosius, lygis kris. Vizijos apie Lietuvos universitetų patekimą į tam tikrus reitingų šimtukus liks tik deklaracijomis.

Skepsį, kad moksliniams tyrimams atsiras papildomas finansavimas grindžia ilgametė praktika. Dabartiniai saugumo iššūkiai, infliacija, kitos negandos studijų, nekalbant apie mokslinius tyrimus, klausimus ir poreikį nustumia į trečią ar ketvirtą politinio dėmesio planą. Aukštojo mokslo finansavimas artimiausiais metais vysis infliaciją. Ypač žemą politinį susidomėjimą aukštojo mokslo klausimais rodo ir tai, kaip paprastai minimos įstatymo pataisos buvo priimtos Seime.

Svarstant pataisas Švietimo ir mokslo komitete į ekspertų (Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos švietimo tarybos), darbdavių (Lietuvos verslo konfederacijos), kolegijų ir universitetų atstovų pozicijas ir nuomonę beveik nebuvo atkreiptas joks dėmesys, net jei suteikta galimybė nuomones išsakyti.

Įstatyme numatyta, kad „Kolegijoms moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, meno veiklai plėtoti 2023 metais skiriama ne mažiau kaip 10 procentų, 2024 metais – ne mažiau kaip 15, 2025 ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 20 procentų kolegijų bazinio finansavimo lėšų.“ Tai gali reikšti ne papildomą finansavimą, bet įpareigojimą kolegijoms tyrimams numatyti dalį turimų lėšų.

Universitetų atstovai baiminasi dėl iš kolegijų plūstančios mokslinių tyrimų „chaltūros“ ir imitacijų bangos, kuri universitetams – praeities dalykas. Formalius moksliškumo reikalavimus norintys atitikti apsukrūs dėstytojai gali rasti būdų, kaip apeiti kokybę.

Dėl kolegijų įstatyme numatyta ir daugiau sprendimų. Suteikiama galimybė kolegijoms teikti profesinę magistrantūrą. Atsižvelgiant į bendrą pataisų kontekstą, tai logiška. Jei kolegijos tampa taikomųjų mokslų universitetais, nuoseklu joms suteikti galimybę teikti ir magistro laipsnius.

Įstatyme numatyta kolegijoms jau netrukus tapti universitetų padaliniais, vykdančiais ir trumpąsias studijas. Ministrė J. Šiugždinienė, priėmusi pataisas, „Facebook“ rašė: „Daugelyje pasaulio valstybių yra judama nuo griežto aukštojo mokslo institucinių lygmenų atskyrimo prie aukštojo mokslo ekosistemų, kai drauge vykdomos ir universitetinės, ir profesinės studijos.“ Lietuvoje tokia ekosistema ir net idėja apie ją – visiškai naujas dalykas. Ją nebūtinai reikėtų vertinti neigiamai, tačiau ji įtvirtinta skubos tvarka, neapsvarsčius apie galimas pasekmes universitetų studijų kokybei, neįvertinus Lietuvoje esančios praktikos ir kitų sklandaus kolegijų ir universitetų bendradarbiavimo galimybių. Taigi, tiek šių universitetų, tiek kolegijų hibridų netolima ateitis tikriausiai yra universitetinės studijos, sudarytos iš grynųjų ir taikomųjų modulių.

Būtina paminėti ir abejotiną šio žengto žingsnio tvarumą. Jei Seime būtų aptarta ilgalaikė kolegijų vizija, dėl jos būtų bendrai sutarta, galima būtų netvirtai, tačiau tikėtis, kad ir būsima Vyriausybė tai tęs. Likus dideliam neaiškumui, kur link vis dėlto einama, sisteminio tęstinumo tikėtis sunku. 2024 metais vyks nauji rinkimai, o nauja Vyriausybė gali visai nenorėti eiti tuo pradėtu keliu, kad ir kur jis veda. Tada turėtume ne tiek darnią ekosistemą, kiek chaotišką aukštojo mokslo sistemą, kurioje ir velnias koją nusilaužtų: universitetus, taikomųjų mokslų universitetus, universitetus hibridus su kolegijomis, atskiras kolegijas bei galbūt dar kokius nors jungtinius kolegijų ir profesinių mokyklų darinius.

20 mln. RRF fondo investicijos, kurias norima „paimti“ dėl laiku priimtų teisės aktų, užprogramuoja galimas problemas, kurios ateityje gali kainuoti daug daugiau finansiškai ir turėti neigiamų pasekmių visai aukštojo mokslo sistemai. Įstatymo projektą Seime pasvarsčius ilgiau ir nesistengiant įtilpti į nusistatytus, o gal tik tariamus, biurokratinius terminus, neabejotinai, būtų rastas tvaresnis ir aiškesnis sprendimas. Seimo politikai geriau įsivaizduotų, kokios priimamo sprendimo finansinės, politinės ir kitos pasekmės.

Aukštojo mokslo sistemos dalyviams ir ekspertams pataisos nebūtų sukėlusios tokio nepasitenkinimo, kuris atvirai buvo reiškiamas. Visiems proceso dalyviams nereikėtų manyti, kad dabartinėje politinėje situacijoje studijų ir mokslinių tyrimų sisteminiai ir kokybės klausimai visiškai išstumti į politinių prioritetų paraštes.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.